The Game by Sunny McAzn

Kažkur skaičiau labai saldžią mintį, kad mes ne nustojam žaisti, nes pasenstam, o pasenstam, nes nustojam žaisti. Labai tikėtina, kad tai tiesa, todėl aš eilinį kartą apsiimu išgelbėti to jūsų nevertas sielas. O žinia paprasta – visi mes žaidžiam žaidimą. Net jei iki šiol to nedarei, dabar darysi. O žaidimas vadinasi labai paprastai – The Game.

The Game yra paprastas žaidimas, kurio visa esmė yra negalvoti apie patį žaidimą. Jei pagalvoji, praloši, o kai praloši, turi apie tai kam nors pranešti. Kaip jau matot, žaidimo laimėti neįmanoma. Galima tik bandyti kuo ilgiau nutolinti pralaimėjimą, kadangi bet kokia mintis apie žaidimą lemia pralaimėjimą.

Jei tiksliau, taisyklės yra labai paprastos:

1. Jei žinai apie šį žaidimą, tu jį žaidi,
2. Kai pagalvoji apie žaidimą, tu jį praloši,
3. Kai praloši žaidimą, tu apie tai praneši kažkam kitam.

Tai pats geriausias žaidimas po Gurpsus, kokį tik esu žaidęs. Žaidžiu nuo to laiko, kai Gintautė pasakė man “you lost The Game”. Ir pradėjęs galvoti, kpš yra tas The Game, aš jį pralošiau. Ji pasakojo, kad pas ją net ant klozeto buvo parašyti rašteliai apie The Game. Nesvarbu, kas parašyta, svarbu, kad pagalvotum.

Plačiau galit paskaityti Wikipedijos puslapyje. Žaiskit, kad nepasentumėt.

Ir kaip jau čia nepridursi – You Lost The Game!

...и подарки ВСЕ унес! (c) Lee_model

Taip taip, paskutinių. Visi žinot gi jau, kad mirsim kitą gruodį. Šitaip pasakoja gerbiamieji majai, o jei jie sako, vadinasi, žino. Būtent todėl šiemet Naujųjų Metų pažadas sau buvo, kad daugiau niekada per Naujuosius sau nebežadėsiu nieko. Ir, rodos, pirmą kartą gyvenime savo ištesėsiu savo New Year’s resolution.

Trumpai apie tai, kas buvo praeitais ir ko nebebus kitais metais. Pirmiausia, gerokai sumažėjo skaitomų tinklaraščių. Šį kartą jų sumažėjo iki tiek, kad visiškai atsisakiau bet kokios skaityklės ir visus juos skaitau naršyklėje. Dauguma išliko tie patys, tad trumpai pasakoju.

• Buržujaus rašinėliai visada smagiausi buvo savo penktadienio internetais. Politika nesidomiu, tai riaušių reportažus praleidžiu.
• Nors Komjaunimas senokai jau rašo rečiau nei aš, vis dar tikiuosi, kad atsigaus ir kartais užeinu patikrint, kas ten vyksta.
• Common Sense skaitau dėl to, kad yra didesnis už Delfį ir protu beveik prilysta Čekuoliui.
• Pasivaikščiojimai tvoromis pasikeitė paprastą ir gražų adresą į ilgą ir nesmagų. Bet vis tiek labai mėgstu.
• Skaitau ir Rokiškį, tačiau skaitymą apsunkina tai, kad reikia ilgai vartyti tarptautinių žodžių žodyną. Vidutiniškai 23 sunkiai plika akimi įskaitomi ir eiliniam žmogui suprantami žodžiai per įrašą.
• Kaspinuotis neberašo. Neaišku kodėl, bet lauksim naujų minčių su gėlėm ir vainikais.
• Pukomuko smagūs atradimai visada patiko. Dar labiau patiko, kad jis jais dalinasi ganėtinai dažnai.
• Vienintelis IT srities žmogus – Ričardas Šmaižys!
• Ir paskutinis, bet ne prasčiausias, tituluojamas metų atradimu ir spejama, kad bus didžiausias metų praradimas, kai ateis Nibiru – ponas Skirtumas T.

Užteks apie kitus, reikia šiek tiek ir apie save. Kadangi esu didis rašytojas, beveik Donelaitis ar net kaip Žemaitė su Maironiu kartu sudėjus, parašiau kelis epinius kūrinius į kuriuos galite užmesti akį dar kartą.

• Išsipasakojau apie tai, kas nepatinka kitų autorių rašomuose tinklaraščiuose. Vieną blogerį pavyko atvesti į tiesos kelią.
• Papasakojau truputį teisybės apie aptarnaujančio personalo požiūrį į klientą.
• Uždaviau porą klausimų religijos tema. Deja, tiek vienas, tiek kitas liko neatsakyti žmonių, kuriuos norėjau išgirsti.
• Ir paskutinėje vietoje daugiausiai diskusijų sulaukęs įrašas apie Afriką, jos vaikus ir labdarą, už kurį susilaukiau grąsinimu, jog mano rūra praras nekaltybę.

Dovanokit, kad paminėjau ne visus iš jūsų, kuriuos kartais atsiverčiu. Taip pat dovanoju, kad ne visi paminėsit mane. Metai buvo ganėtinai gero, manau, šitie bus dar geresni. Kaip kad tokia, rodos, maladiec Agnė sakė, “aš pats sau laimės kalvis, tik kad šūdą, o ne pasagas kalu.”

Ir tradiciškai… Nuoširdžiai tikiuosi, kad jūsų metai buvo prastesni nei mano ir dar nuoširdžiau tikiuosi, kad ateinantys mano metai bus geresni nei jūsų. Linkiu sau daug gerų naujų draugų, stipresnių ryšių su gerais senaisiais, daug sveikatos pakelti dar daugiau alaus ir dar sėkmingos karjeros. O jums linkiu to paties, tik ne tiek daug ir ne taip nuoširdžiai.

Kuo daugiau Snieguolių ir mažiau rūbų, tuo geresnės Kalėdos.

Prieš keletą dienų kalbėjausi su savo darbo grafiką sudarančiu vadovu. Stengiasi žmogus iš paskutiniųjų, kad padarytų visiems palankias sąlygas dirbti šventiniu laikotarpiu. Žinia, dauguma nori su šeimomis pabūti ar bent jau su draugais prisigerti. O va aš pasiprašiau leisti man dirbti tiek per Kūčias, tiek per Kalėdas bei antrą jų dieną.

Matot, gerbiamieji, man Kalėdos nėra tokia šventė, kokią piešia dauguma žmonių. Iš tiesų tai tėra didžiausia apsimetėlių ir veidmainių šventė, per kurią vieni durneliai perka dovanas kitiems durneliams. Būtų viskas lyg ir tvarkoje, jei tos dovanos nebūtų perkamos žmonėms, kurie net nepatinka.

Naują keptuvę uošvei, kuri galėtų degt pragare, bet dabar gi Kalėdos, todėl perkame arba už kokio prekybos centro surinktus kuponus gauname naują kepimo įrankį. Su uošviu nesikalbėjome nuo anų metų švenčių. Ai, dzin, tebūnie jam naujas žadintuvas, nes anas, kur dovanojom pernai, tikriausiai jau sugedo.

Tėvams tikriausiai reiktų kažko didesnio. Visgi mama. Ir visai nesvarbu, kad neskambiname ištisais mėnesiais, jei gyvena kur tolėliau. Tai gal skalbimo mašiną? Televizorių? Viską jie turi. Tai gal kokią pagalvę iš televizijos reklamos, kur dvi perki, dvi nemokamai duoda. Gi tas kitas dvi galima kažkam kitam padovanot, kad nereiktų atskirai pirkt.

Merginai? Čia jau paprasta – dar vieną pliušinį žaislą kaip ir kiekviena kita proga. Svarbu ne rožinį, nes rožiniai skirti tik Valentino dienos progai. Vaikinui? Megztinį mama arba močiutė padovanos, vadinasi, negerai. Va, čia ir įkišim tas dvi papildomas pagalves! Vaikams tik paprasta – pripirkai žaislų, PlayStation 4 ar dar kokią šiuolaikinę jiems reikalingą nesąmonę ir jie mylės jus dar vienerius metus.

Žodžiu, jokio skirtumo ką kam dovanoti: radijo bangomis valdomą malūnsparnį, dar vieną statulėlę į sekciją, megztas kojines, marškinėlius su užrašo “Laisvę Tadžikistanui”, Šarmos knygą ar dar kokį kitą bevertį šūdą. Svarbu gi parodyti, kad “va kaip mes jus mylim, nepamiršom, padovanojom kažką, ko jums tikrai nereikia, bet pas mus buvo užsilikę”. Kaip kad ir mano brolis darbe keitėsi dovanomis. Gavo prie sienos sukamą lentyną gėlėms. Spėju, Kalėdų seneliui rašydamas laišką ne visai tokios dovanėlės prašė.

Tai gal tiesiog imkim ir padarykim kokią nors pasaulinę akciją – padovanokim vienas kitam kojines!

O gi žinot, lietuviai baisiai svetingi – net jeigu jūsų namiškiai gavo pagalvę ar Statkevičiaus vaizduotės vaisiais padabintą matriošką – būtinai būsit pavaišinti kokiu tauriuoju gėrimu. Neaišku tik ko gausit, nes vieniems taurusis gėrimas – alus, kitiems – “Šaltupys”, pas trečius galima gauti ir padoraus už greitą kreditą* nusipirkto brangaus brendžio. Nesvarbu, ką padovanojot, būsit prigirdyti ir aplaistyti visaip. Tik su jaunimu kitaip. Dažnas per tokias šventes geria tiek lyg ruoštųsi pavirst kupranugariu ir pereiti Sacharą.

Tačiau viskas čia gerai. Tiek dovanos, tiek dovanų laistymas, tiek vėmimas apsikabinus (čia negerai, jei esi britas, mat Anglijoje per metus vidutiniškai keturi britai susiskaldo kaukoles į klozetus bevemdami). Ne todėl man Kalėdos nepatinka, ne todėl aš jų nešvenčiu, ne todėl su Užkalniu nesikonsultuoju dėl šių metų kalėdiniam stalui tinkančio vyno.

Kalėdose man nepatinka apsimetinėjimas, kad viskas gerai. Tėvai klykia ant vaikų, daužo juos pagaliais, diržais, kumščiais ar dar kuo, nuolat girtauja. Vaikai bėga iš namų, trainiojasi gatvėmis, daro bet ką, ko negalima, net velniop siuntinėja tėvus ir rėkia kaip jų nekenčia, vagia pinigus iš piniginės. Už ką vėl yra pridaužomi. O tada, pyst, ir ateina Kalėdų metas. Prie Kūčių stalo sėdi ta pati šeima su mėlynėmis nusėstais snukiais ir apsimeta, kad viskas gerai.

O kitam rytui išaušus ir vėl bus viskas kaip buvo anksčiau. Nes jau nebe Kalėdos, o tik per Kalėdas viskas turi būti gerai, tik per Kalėdas negalima rėkti ir trankytis, tik per Kalėdas reikia apsimesti, kad myli tuos, kuriuos keiki kitomis dienomis.

Ramybės jums. Gerų švenčių.

* Greitas kreditas geriausiomis sąlygimis – Pipedijos kreditas.

Iki šios dienos lygiai septyniolika žmonių paklausė, kur aš prapuoliau ir kodėl mano bloge vien tik tyla. Priežasčių yra maždaug septynios, tačiau tarp jų nėra nei vienos, kuri būtų rimta.

• Mokausi dar vieną užsienio kalbą. Ir tai nėra ispanų, prancūzų, vokiečių ar kokia kita populiari ir visų garbinama kalba. Jei nežinot jos, galvą guldau, aklai spėdami nepataikysit iš dvylikos kartų. Tik tryliktas būtų taiklus.
• Pradėjau daryti naują mažą projektėlį, kuriame dėsiu sau patikusius demotyvacinius paveiksliukus. Visada jie man patiko, tačiau pasigedau kokios nors svetainės, kuri nebūtinai talpintų tik gerus, tačiau, kad bent blogų nedėtų. Pažiūrėkit į My Mom Said WOW.
• Nusipirkau akustinę gitarą. Tik ta nelabai dar daug laiko atima, bo stygos baisiai pirštus pjauna.
• Persikrausčiau į Londono centrą, ten kol kas neturiu interneto, atsiras tik dar po kokių dviejų savaičių. Tuo pat ir kompas užlinko, o tas be interneto nieko vertas. Tai nieko ir nedarau pastaruoju metu.
• Artėja Kalėdos, tai stengiuosi slėptis, kad dovanų negaučiau!
• Jau seniai galvojau, kad laikas nustoti rašyti į šitą blogą. Ir tai gavosi savaime, be didesnių pastangų. Nežinau ar dar ką nors čia papaistysiu.

Tai va. Iliustracijos nedėjau, nes tingėjau.

Šiandien vaikštinėjau po naują prekybos centrą „Westfield“ Londono rytuose, slampinėjau dairydamasis, gal rasiu kur pinigus išleisti. Buvo įdomu pažiūrėti ir į žmones, kurie čia lankosi. Nelabai jie skiriasi nuo Lietuvos „Akropolio elito“. Gal net tokie pat – spokso ne tiek į vitrinas, kiek į priešingos lyties padarus lyg lauktų, kol tas kitas prieis ir užkalbins. Bet taip niekas ir neprieina.

Trečiame prekybos centro aukšte pamačiau gerokai tamsesnio gymio vyruką, kuris atvirai spoksojo į žemyn eskalatoriumi besileidžiančių panų iškirptes. Papai patinka ir man, pažiūrėjau žemyn, o ten pilna panų, kurios rodo savo turtus visiems. Didelius ar mažus, bet rodo taip, kad apžiūrėti galima atidžiau nei bet kokį eksponatą muziejuje.

Pamenu, neseniai buvau Lietuvoje, vaikščiojau prekybos centrais, dairiausi žemyn nuo balkonų, tačiau tiek papų nemačiau. Nors ir daug karštesnis oras buvo. Ėmiau galvoti, gal gi lietuvaitės neturi ko parodyt, jei jau nerodo? Juk jei žmonės turi kažką gražaus, visada stengiasi tai pabrėžti. Žmonės – kaip povai su savo plunksnomis – bando suvilioti spalvingiausiomis savo savybėmis.

Pažiūrėjau į tuos vaikščiojančius Himalajus ir Alpes, pažiūrėjau kaip tie ugnikalniai veržiasi. Gražu pažiūrėti, tikrai gražu – laukinė gamta visada kausto akį. Tačiau bent jau aš nepajutau to paprasto seksualumo, kurio buvo pilna Lietuvos gatvėse.

Tada mano akys ėmė žvelgti aukščiau kalnų. Gerokai pasižvalgęs supratau, kad lietuvaitės papų po nosimis kiekvienam nekaičioja ne dėl to, kad jų neturėtų. Paprasčiausiai joms to daryti nereikia vien tam, kad kažką sužavėtų. Lietuvaitės, kitaip nei londonietės, paprasčiausiai gražios. Gražios nuo galvos iki kojų. Arba nuo kojų iki galvos – kaip kam patogiau.

Kai sakau, kad lietuvaitės gražios, o Londono panos baisios, nesupraskit blogai. Tiek Londone apstu gražių panų, tiek Lietuvoje baisių – nors traktoriais arabams vežk. Tiesiog Lietuvoje vaikščiojant nuolat mačiau gražius žmones, o Londone tokių reikia dar paieškoti. Tokių tikrai dailių, o ne vien vaikščiojančių makiažo paminklų.

Ir visai nenustebau, kai taksistas man pasakė, „pažįstų daug gražių anglių, pažįstu daug baisių anglų, o va lietuvės, kurias pažįstu, yra visos gražios“. Tada palinksėjau galva ir tyliai sau pasidžiaugiau, kad mums, lietuviams, gerokai labiau pasisekė, jei jau anie taip mūsiškes giria.

Kada čia, sakei, prasidės krizė?

Buvau Lietuvoje į krizę pažiūrėti. Važinėjau skersai, važinėjau išilgai Tėvynės, visur ieškojau. Važiuodamas dairiausi per langus į pagriovius, krūmus, gamyklų kaminus. Vaikščiodamas gatvėmis dairiausi į parkus, dirsčiojau moterims po sijonais (geriausias dalykas, ką nuveikiau Lietuvoje), į iškirptes, dairiausi pro atdaras dvokiančių barų bei kavinių duris. Žvilgtelėjau net bažnyčion. Po tiltais irgi buvau nuėjęs patikrinti ar nepadaugėjo pakaruoklių.

Apsidairęs, apsižvalgęs ir pasiklausęs žmonių, galiu drąsiai sakyti, kad Lietuvoje krizės nepastebėjau. Ar bent jau ne visai tokią, kokią man piešė gerbiamieji naujienų portalai. Net ėmiau galvoti, kad gandus apie finansinę krizę ir panašias nesąmones sapnavau, o pačioje Lietuvoje apie ją niekas net girdėjęs nėra. Viskas atrodė lygiai taip pat kaip tada, kai prieš tris metus kirtau Lietuvos-Lenkijos sieną.

Praeivių dantyse cigarečių mačiau tikrai, jei ne daugiau, tai bent tiek pat kiek tais senais laikais. Ir visai nesvarbu, kad jų kainos kyla kaip pimpalai kiekvieną rytą. Baruose ir toliau upeliais liejasi alus. Nors gi atseit dabar krizė ir pinigų nėra net svarbiausiems dalykams. Picerijose gausu žmonių, kurie valgo ne pačias pigiausias picas, kai tuo tarpu namie gamintas maistas gali būti daug kartų pigesnis.

Vilniaus ir Kauno „Akropoliuose“ pilna fyfų, kurie perka aukštos klasės brangius rožinius rūbus užuot tą patį šlamštą pirkusios turguje. Vis tiek svarbu spalva. Gatvėse pilna gražiai susitvarkiusių moterų, kai kiekvienas apsilankymas grožio salonuose kainuoja nemažus pinigus. Net jei nueini tik išsipešioti antakių, ar išsispaust pūlių iš kokio tai spuogo, jau nebekalbant apie manikiūrą ir kitas nesąmones, kurios reikalingos tik save prieš veidrodį apgauti. Brangių papuošalų parduotuvės ir toliau prekiauja, nebankrutuoja.

Ledo arenos, kino teatrai pilni žmonių. Vadinasi, žmonės ir toliau gali sau leisti pramogauti už pinigus, kurių „nėra“, nes, matai, dabar – krizė. Jau ir vėl nebekalbant apie vandens atrakcionų  parkus, kur už bilieto kainą koks perkaręs studentas galėtų pusę mėnesio sotus būti. O tie parkai ne pilni, o sausakimši. Prie kokios smagesnės čiuožyklos kartais tenka palaukti ir po dešimt minučių. Ir čia ne savaitgalį.

Po tiltais, ant tiltų ir tikriausiai virš jų prikabinėta reklamų. „Dabar šitas automobilis kainuoja tik 70 tūkstančių litų“, „pirk naują fotoaparatą tik už 8 tūkstančius“, „naujas nešiojamas kompiuteris dabar tik…“ O mes gi visi žinom, kad jei nebūtų paklausos, nebūtų ir pasiūlos. Kitaip tariant, jei nebūtų norinčių švaistytis tūkstančiais, niekas ir tų reklamų nekabintų. (Po tiltais pakaruoklių nepastebėjau daugiau nei įprastai.)

Anksčiau gatvėse nebuvo tiek daug naujų automobilių, brangiais rūbais apsikarsčiusių moterų ar su nepigiais veidrodiniais fotoaparatais vakarais lakstančių paauglių. Taip pat nesumažėjo ir gatvėmis lakstančių pilnutėlių taksi, o jie ne už autobusų talonėlius važinėja, ir ne už baltus centus iš taško į kitą tašką keleivius gabena. Parduotuvėse ant kandonų pakelių vis dar nešviečia „made in china“ užrašas, šaldytuvuose vis dar guli kalmarai, omarai ir amarai. Viskas – naujųjų rusų lietuvių stiliumi.

Vienintelis dalykas, kurio pastebimai sumažėjo, tai jaunimas. Maždaug nuo 20 iki 30 metų amžiaus jaunų žmonių gatvėse kažkaip trūksta. Vakarais Laisvės alėja ar Gedimino prospektas atrodo gerokai nykiau nei prieš tuos tris metus. Susidarė įspūdis, kad pinigų trūkumą žmonės tik išsigalvojo. Tačiau tai – Lietuvos krizė. Jaunimo krizė. Finansų nepritekliaus aš nepastebėjau. Lietuviai ir toliau gyvena gerai.

Kad ir kraujo puta, gnomai, pargrįžk iš už jūrų marių.

Labai nelaukiau šitų dienų, kai teks skaičiuoti likusias dienas iki pirmo skrydžio į Lietuvą. Gal ir ne po milijono metų, tačiau vis tiek jau praėjo marios laiko nuo to laiko, kai gyvenau Vilniuje ir girdėjau rusų kalbą dažniau nei bet kurią kitą. Visai neseniai suėjo trys metai nuo to laiko, kai penkių lagaminų užgyventą turtą visai nesunkiai sutalpinau į vieną ir atsiradau Londone – lietuvių tėvynėje.

Po savaitės grįžtu ten, kur kažkada nuogas laksčiau ir tėvams gyvenimą ėdžiau. Priežasčių, kodėl grįžtu, neminėsiu, pasakysiu tik tiek, kad tai – sesės vestuvės. Kitaip dar metų metus neparsirasčiau namo, kad ir kokio dydžio cepelinais ir kebabais viliotų. Juolab, prisiklausius iš po atostogų grįžtančių draugų istorijų, nesinori net trumpam parvažiuoti.

Sakė, Lietuvoje einant gatve sunku bepamatyti jaunimą. Nebėra. Dingo. Tik paskolų už mokslą prikaustyti perkarę studentai liko. Sakė, Lietuvoje šunų gatvėse nebėra, bet kebabuose daugiau mėsos nededa. Šunis išgaudė, suvalgė, o va kačių nepagauna, nepaveja. Suvalgytų irgi. Kažkokiam forume skaičiau, kad Vilnių bandys į Lietuvos miestą atverst – kebabų mėsai naudos gatvėje pagautus lenkus.

Sakė, produktų kainos kyla, o kokybė prastėja. Anksčiau perkant sviestą tik nepažiūrėk ir įsidėsi krepšelin geltonos spalvos šūdą su užrašu “sviesto produktas, riebalų mišinys”. Dabar, sakė, sviesto nebėra prekyboje išvis, o sviesto produktą keičia sviesto produkto produktas, kurį daro iš trylikos skirtingų E ir kaulų čiulpų. Kas antrame cukraus pakelyje galima rasti nemažą kiekį salietros.

Sakė, naujomis mašinomis prekiavę salonai užsidarė, o devyni trečdaliai gatvėmis važinėjančių mašinų yra bent dvigubai senesnės už pačius jų savininkus, o kad nesustotų automobilių eismas, vyriausybė priėmė laikiną nutarimą (kaip supratau, iki tol, kol atsigaus Lietuvos ekonomika) netikrinti transporto priemonių techninės būklės. Atseit, žmonės emigravo, nebėr ką pakelėse trankyt.

Sakė, lietuviai kaimuose pradėjo padirbinėti net lenkiškus koldūnus. Turguose rasi ne tik piratinių kompaktinių diskų, bet ir pigesnių variantų – perrašytų piratinių diskų į paprastus diskus ant kurių vis dar gražiai šviečia CD-R 700MB užrašai. Pasakojo, kad net elektra Lietuvoje taupoma – tinklai paduoda elektrą tik į vieną rozetės skylutę, todėl muzika groja tik per vieną kolonėlę, televizorius nerodo kas antros spalvos, o elektros lemputės vieną valandą degą, kitą – ne.

Sakė, net gero lietuviško alaus jau nebegalima niekur atsigerti. Vietoj to į butelius pila paprastą vandenį iš čiaupo, kuris nuo tekančių rūdžių nusidažo tokia švelniai rusva spalva. Taip, kaip kažkada atrodė alus. Et, kaip seniai tai buvo…

Tokių istorijų daug. Manau, kai kurios gali būti kažkiek perdėtos, tačiau, kad ir kaip bebūtų, jos visos yra tikros, kažkieno išgyventos. Kiekvieną kartą, kai kas nors grįžta (jei išvis grįžta) iš Lietuvos, liūdnu veidu visada papasakoja kokį nors nutikimą, kuris būna, jei ne liūdnas, tai graudus. Dažniausiai dar atsidūsta. Maždaug, “nebevažiuosiu…”

Po tokių istorijų tikrai didelio noro važiuoti tėvynėn nėra. Tačiau jau sugalvojau neblogą atostogų planą: šiksim ant bėgių, atšoksim vestuves, plauksim su baidarėm (aišku, tas “plauksim” reiškia, kad prisikrausim pilnas baidares alaus ir plūduriuosim pasroviui gatavi), pasigersim su senais draugais, pasigersim su blogeriais, po to dar su kuo nors pasigersim, prisivalgysim “Homerburger” produkcijos, reikės susitikti iki šiol nematytus žmones. Tikriausiai ir su jais pasigerti. Žodžiu, atostogos žada būti ganėtinai turiningos bei produktyvios.

Jei kas norit pastatyti man vokiško ar belgiško alaus (priežastis dėl lietuviško minėjau viršuj), prašom susisiekti. Vietų kiekis ribotas. Bilietai nebrangūs.

Geras vaikas, geras... Caca tau...

Ne, ne aš sugalvojau, kad Žydrūnas Ilgauskas yra geriausias žmogus pasaulyje. Tai išgirdau iš vienos jau vaikus užauginusios amerikietės, kuri buvo apsistojusi mūsų viešbutyje ir man teko proga pabendrauti. Tiesa pasakius, beveik kasdien tenka su amerikiečiais kalbėtis. Tokie mielai stori – kaip iš tų antiburgeriškų paveiksliukų.

Ji pasakė, kad mano vardas kaip Sabonio. Atsakiau, kad anas jau viena koja patale, – amerikonė aiškiai tuo nebuvo patenkinta, sakė, kad labai geras žaidėjas buvo. Paklausiau, “o iš kurio Valstijų miesto čia atsigabenot?”. Pasigyrė, kad iš Klyvlendo. Tada išsišiepiau ir seilėmis aptaškydamas jos veidą išrėkiau, kad tada ji turėtų žinoti dar vieną žaidėją iš Lietuvos – Didįjį Z – bandžiau improvizuoti, nes tik pro miglą pamenu, kad lyg ir taip Žydrūną Ilgauską vadina svajonių šalies gyventojai.

Kaip gražiai ji ištarė, “tai jis lietuvis?..” Tada papasakojo kaip buvo asmeniškai su juo susitikusi po varžybų, pasikalbėjo. Jos nuomone, Ilgauskas turi pačią geriausią širdį pasaulyje. Tada jau ir ponas amerikonas prisijungė papasakodamas kaip Žydrūnas už savo pinigus kaskart nuperka keletą bilietų vietiniams nepasitūrintiems vaikams gerose vietose ir leidžia pasimėgauti žaidimu. Žodžiu, abudu sutiko, kad anas išsistiebęs žmogus – geras. Bandžiau paprieštarauti, kad aš geresnis, bet jiedu manęs nebesiklausė pasinerdami į prisiminimus. Nieko, kada nors aš jiems dar parodysiu…

Išties smagu buvo, kad kažkas taip gerai įvertina lietuvį – ne toks dažnas atvejis. Ir dar smagu vienas dalykas – amerikonai ne tokie, kokius piešia jų visai nepažįstantys ar vos vieną kitą sutikę žmonės. Patinka man Amerika, amerikiečiai, Apple, o burgerius – myliu.

Ir tada Jėzus tarė, kai rašote blogą, keikitės į valias, dėkite į šuns dienas viską, ką norite, nes tik tokie žmonės yra drąsūs, o Dievo karalystė - tik nieko nebijantiems žmonėms*. (Pgn 1,17-21)

Kadangi gerbiamasai dėdė pasakė, kad aš blogosferoje jau matuojamas metrais, tad tai reiškia, jog esu ypač pasikaustęs visuose tuose blogų rašymo, skaitymo ir teršimo reikaluose. Todėl jums mano nuomonė turėtų būti labai svarbi ir į ją reiktų atsižvelgti visiems, kurie irgi rašo ar dar ką nors daro blogosferoje, tačiau nėra tokie dideli kaip aš. Taip taip, čia pats svarbiausias dalykas – aš esu už jus didesnis, todėl mano nuomonės jūs klausyti privalot.

Kadangi taip jau nutiko, kad šiandien aš esu itin piktas, papasakosiu, kad mane labiausiai erzina užpisa dabartiniuose bloguose. Dažniausiai dėl kelių priežasčių, kurias papasakosiu, arba nustoju komentuoti (būna, kad kartais nepradedu net), arba nustoju skaityti.

Nuoširdžiai negaliu pakęsti blogų, kurių tekstuose/įrašuose/straipsniuose būna prikrauta šypsenėlių smailų. Viskas tvarkoj, jei per visą tekstą yra pora ar koks trejetas, bet kai kas antro sakinio gale paliekamas koks šūdukas, tai man toks tekstas labiau panašus į “delfinį” komentarą, o ne kažkokį objektyvų įrašą. Mano galva, net subjektyvią nuomonę tai paverčia į paprastą šūdo krūvą. Niekada tokių blogų neskaičiau, kad ir kaip įdomiai ir protingai jie rašytų.

Komentavimo srityje yra beveik trys užpisantys dalykai. Pirmoji priežastis, dėl kurios dažnai nustoju komentuoti kokiam nors bloge - visokiausi patikros laukeliai. Maždaug, čia įrašyk paveiksliuke matomą “w8@!HwjZxÜ” simbolių seką, nes mes, mat, nesame tikri ar esi žmogus ar robotas. Lyg nebūtų kitokio būdo apsisaugoti nuo visokių reklamų. Kaip sakant, nenorit, kad komentuočiau, nekomentuosiu.

Antras dalykas dėl kurio irgi dažniausiai nustoju reikšti savo visiems itin svarbią nuomonę – rankinis komentarų patvirtinimas. Dažniausiai, tiesa, ne tik nustoju reikšti nuomonę, bet ir skaityti. Nelabai man įdomi tokių bailių viščiukų nuomonė, kurie neleidžia laisvai komentuoti. Maždaug, “vaje vaje, o kas jei kas nors mane sukritikuos ir taip nukentės mano reputacija? Geriau nepraleisiu tų komentarų, katrie man nepatiks.” Dėjau ant tokių žmonių. (Pocius tai pavadintų komentarų moderavimu.)

Beveik trečias dalykas, kuris erzina komentaruose ir tekstuose – cenzūra. Jei aš noriu parašyti, kad LG telefonai yra šūdas ir eina nachui tie, kurie juos sukūrė, tai taip ir rašau. Tiek savo tekstuose, tiek visur komentuodamas. Erzina, kad kai kurie blogai bijo riebesnio žodžio pas save. Maždaug, kokie mes čia visi padorūs, o tu čia taip negražiai darai. Įdomu kokį žodį išrėkiat gerai nusimušę pirštą plaktuku. Ir jei aš noriu rašyti “šūdas”, tikrai nežadu rašyti “fekalijos” vien tik dėl to, kad tai mūsų blogosferos jautriosioms sieloms labiau priimtina. Ir labai gaila, kad kai kurie autoriai vietoj gyvybingesnio ir smagiau skaitomo teksto, pasirenka jaučiamai dirbtiną sausą stilių. “O ką gi kiti pagalvotų…” Dėjau ką kiti galvoja.

Egzistuoja ir rašytojų, kurie nežino, kas yra lietuviškos raidės. Užpisa nuoširdžiai, kad lyg ir žmogus turi, ką pasakyti, bet nemoka to išreikšt. Raidė “w” nėra lietuviška, o rašyti “geraj” man nebeatrodė kieta dešimtoj klasėj. Gerai, tarkim, galime tuos blogus praleisti, vis tiek jie paprastai numiršta po kelių įrašų. Tačiau yra genijų, kurie rašydami sklandžiai lietuviškai tekstą, komentaruose jau nebeišsteni nei vienos varnelės ar nosinės. Būūū!

Tačiau greičiausiai nei kitus išjungiu tuos (gerai, kad tai nepasitaiko taip dažnai bloguose), kuriuos aplankius pradeda automatiškai staiga groti kokia nors muzika. Aš nuoširdžiai tikiu, kad kiekvienas mes turime pačius geriausius muzikinius skonius ir manome, kad kiekvienam tai tiesiog privalo patikti, bet tai, mielieji, susimildami pasigailėkit mano ausų būgnelių. Aš dažniausiai ir taip klausau kokią nors muziką, o jei dar kažkas fone pradeda klykti, susirandu tą kaltininką ir išjungiu nė nepatikrinęs, kas per tekstas ten buvo. Tikriausiai nereikia atskirai paminėti ar grįžtu į tokį blogą.

Nemėgstu erzinančiai didelio kontrasto tarp fono ir teksto. Kitaip tariant, užpisa, kai blogo fonas yra juodas, raudonas ar dar koks nors ryškus, o pačios raidės baltos. Arba šiaip koks pievos, debesų ar šiaip margas paveiksliukas panaudotas fonui, o teksto raidės ant jo tampa sunkiai skaitomos. Smagu tik tiek, kad šitokie blogai nyksta. Dabar bėra tik du, kuriuos mielai skaityčiau, jei jie nebūtų tokie kokofoniški. Neįpusėjus teksto pradeda skaudėti akis. Gal čia specialiai jie taip nori atsikratyti skaitytojų?

Visokie gražūs sezoniniai efektai erzina mažiau nei viršuj paminėti dalykai, bet tu man pasakyk, kokio šūdo man per Kalėdas matyti bloge kažkokias krentančias snaiges? Kokio šūdo per Valentino dieną bloge skraido širdutės? Man tos snaigės neprideda kalėdinės dvasios – gatvėse pilna visokių tai temai skirtų nesąmonių, kodėl dar ir bloguose kišti visą tai? Kaip ir skraidančios širdutės man nei daugiau meilės neduos nei blogo autoriui romantiškesnio įvaizdžio nesuteiks.

Kartais atrandu kokį įdomesnį blogą su kurio autoriumi norėčiau asmeniškai pabendrauti. Bet kad ir kaip knistum viską, jokios informacijos apie autorių ir šiaip kontaktinės informacijos nebūna. Aišku, suprantu, kad ne visi yra drąsūs parodyti savo tikrą asmenybę (kartais dėl tam tikrų suprantamų priežasčių), tačiau tikrai užpisa, kai nėra nurodyto net kokio nors el. pašto adreso. O aš va iš šito blogo rašymo apturėjau nerealią naudą – atsirado porą tikrai neblogų draugų ir keli geri pažįstami.

Tiek erzinančių dalykų prisiminiau dabar. Net neabejoju, kad jų yra daugiau, tačiau nuo tada, kai “copy and paste” principu paremti naujienų portalai, kurie kažkodėl imti laikyti blogais (sprendžiu iš blogeriai.net projekte praleidžiamų autorių), pradėjau mažiau skaityti, nes senieji blogai nustoja gyvuoti, o naujų įdomių paiešką tokie “copy and paste blogai apie IT naujienas” be asmeninės nuomonės ganėtinai apsunkina.

Jei yra dalykai, kas užpisa jus, prašom pasakotis. Jei užpisu aš, irgi parašykit, šitame bloge tai leidžiama daryti – iki šiol ištryniau tik du komentarus.

* yra papildomų sąlygų.

Kad ir ką bedarytum, visada atsiranda kažkas, kas padarys už tave geriau.

Iškart susitarkim, kad panoms šito įrašo skaityti negalima. Sutarta? Taigi, mieli kolegos, ar pastebėjot, kad ir kaip kartais besistengtum, visada atsiranda kažkoks kitas žmogus, kuriam tai padaryti yra paprasta. Visada iš po žemių išdygsta kažkas, kas ima ir padaro geriau bet ką. Taip, būtent. Bet ką.

Kartais gali mokytis naktų naktis ir nieko neišmokti, o atsiras kažkas, kuris tą dalyką supras visiškai nesimokęs. Gali eiti į krepšinio treniruotes, išmokti gerai žaisti, tačiau atsiras kažkas iš gatvės ir tave nugalės. Kažkas, kuriam tiesiog krenta ir tiek. Kartais atsiranda tokių, kurie tiesiog šaunūs visur.

Neseniai po internetą pradėjo sklisti visokie video, kur vaikinai pasiperša panoms. Ne paprastai prabangiame restorane paklausdami “ar tekėsi už manęs?” Jie tai padaro taip, kad mūsų moterys žiūrėdamos tokius video apie mus ima galvoti “ir su kokiu nevykėliu aš čia susidėjau?”

Tokių video panoms rodyti negalima. Juos reikia uždrausti. Nes kai ateis laikas pirštis ar vesti mums, visada mintyse iškils tie jau matyti vaizdai ir jausimės kaip mulkiai vien dėl to, kad negalime iš savęs išspausti nieko bent kažkiek įdomiau nei paprastas klausimas, kuris dažniausiai nuskamba kaip koks, “mielieji žiūrovai, dėkui, kad žiūrite vakaro žinias.”

Lyg ir nieko ypatingo, taip? Tačiau ar mes išdrįstume viešai prieš nepažįstamųjų minią sudalyvauti mažame miuzikle? Man atrodo, kad dauguma tikrai ne. Bent jau dėl savęs tikrai abejoju. Suradau ir vieną paprastą, bet labai gražų filmuką, kuriuo galiu save guosti – man būtų tinkamas būdas uždavinėti klausimus!

Taip? Juk tiktų? Mato tik kamera ir niekas kitas. Pasislepi kur nors giliai giliai ir paklausi… O jei pasako “ne”, gali niekam nerodyti. Užtat pasirašyčiau dar ir šitokiam dalykui, kuris savo pakeri savo paprastumu. Tokie filmukai paprastai sukelia didelę šypseną man.

Kaip gražiai sugrojo muzikantai… O va šitą video jau matėt tikrai visi. O jei nematėt, vadinasi, neturit interneto. Tikrai ne veltui jis vadinasi “Greatest marriage proposal EVER!!!”

Sudėti viską į vieną vietą užsinorėjau, kai pamačiau šiandien filmuką, kuris parodo kaip galima apversti panos gyvenimą aukštyn kojom per mažiau nei penkiolika minučių. O ji labai daili… Manau, dauguma panų norėtų, kad jų berniokai padarytų kažką panašaus.

Po tokiais savo kūrybingumo paviešinimais dažniausiai galima rasti piktų berniukų komentarų. Maždaug “reiktų nušauti juos už tai, kad parodo, kokie mulkiai mes esam”. O taip… Mes esam.

Bet tokie dalykai – ne gimtadienis – nevyksta kasmet. Šitokių dalykų pakartoti, pataisyti, padaryti geriau jau nebepavyks. Bent jau aš tikiuosi, kad atėjus laikui pirštis antrą kartą gyvenime, klaidų nebedarysiu.

(Kadangi panos vis tiek perskaitė įrašą… Jei katra nors nori už manęs ištekėti, prašom siųsti savo CV bet kuriuo kontaktuose nurodytu būdu.)