http://www.nopattern.com/nopattern/

Šiandien prisiminiau, kad Didžiojoje Britanijoje esu šiek tiek daugiau nei du metus. Lygiai tiek pat nesu buvęs Lietuvoje ir, jei kas leistų, dar tiek pat nebūčiau, tačiau yra kaip yra – kad ir kaip nenoriu, po trijų mėnesių teks grįžt Lietuvon. Savaitei ar dešimčiai dienų. Bet vis tiek nenoriu. Pažiūrėsim, kiek ten draugų beliko.

Prisiminiau tą dieną, kai mikriukas paleido mus Londono rytuose prie didžiulės maisto parduotuvės. Viskas atrodė taip purvina, šiukšlių daug, visi lipa per jas, patys mėto bet ką bet kur. Aišku, įpratau prie viso to, dabar tai jau įprasta, visiškai netrukdo tokia didmiesčio betvarkė. Aną kartą, manau, kaip ir visiems kitiems atvykėliams, kliuvo iškart visokių spalvų žmonės. Čia jau tikrai yra kur akis paganyt.

Tada dar buvau įpratęs prie susiraukusių lietuvių snukių, piktų žvilgsnių ir vietoj burnos gaiviklio naudojamo “Euro” alaus. Visa tai atrodė taip įprasta, kad, rodės, kitaip ir būt negali, o jei ir yra, tai kažkur toli, kur mūsų nėra ir nebus. Pradėjau dirbt ten, kur lietuvių nebuvo, dirbau su arabais, lenkais ir brazilais. Na, lenkai tokie pat nekokie žmonės kaip ir mes. Arabai dar prastesni, o va brazilus įsimylėjau tada.

Vis dar neaišku apie ką aš? O gi kaip visada – apie panas! Gi nuo vienos brazilės ir prasidėjo tai, kad ėmiau sakyt, “mieli draugai ir kaimynai, pamatysit, niekada nevesiu lietuvaitės”. Manau dėl to, kad man lietuvaitės buvo tapusios tokiu pat įprastu dalykų kaip… Bijau prilygint kokiam nors maisto produktui, nes čia skaitančios panos tuoj nosin man duos, o aš jų labai bijau.

Žodžiu, buvo taip, kad pradėjau mėgt braziles. Tiksliau, iš pradžių vieną,  o po to, kai ta viena jau nusibodo, ėmiau mėgt visas braziles. Dabar irgi jas mėgstu labiausiai, bet šiek tiek kitaip nei prieš tai – dabar jau brazilės žmonos nebenoriu. Po to nutiko taip, kad ėmiau spoksoti į tamsiaodes panas. Ne tuos visiškus angliakasius, bet tokias gražiai rudas. Ir man jos buvo tokios gražios…

Dar praėjus kiek laiko, nusisukau nuo tų, nes horizonte pasirodė dvi labai gražios azijietės. Viena iš Kinijos, kita iš Honkongo. Bet tokios gražios, kad tada į jas būčiau iškeitęs visas braziles ir tas paskrudintas rudaodes. Tačiau kaip ir visada, atėjo laikas ir jos išvažiavo atgal į savo bambukų ir ryžių šalis. Nieko tokio, tada pagalvojau, atvažiuos kitos tokios pat gražios. Ir parėjau pas braziles atgal.

Sėdėdavau kur bare su jais, klausydavaus jų muzikos, kalbų ir galvodavau, “kokie jie visgi laimingi žmonės, nesusiraukę kaip tapkės ar rauginti agurkai, šypsosi, draugiški ir bendrauja su visais, kurie nori su jais bendrauti”. Sakau, “Tartaruga, o davai ženyjamės?” Sakė, negali, nes jau turi kažkokį ten bernioką, kurį myli ir nori ištekės. Velniop, galvoju, susirasiu kitą nesusiraukusią paną.

Po to nutiko katastrofa, neprognozuojami dalykai ėmė darytis aplinkui – internetu susipažinau su lietuvaite, kuri gulėjo Šiaurės Airijos ligoninėje su sutrupintais abiejų kulnų kaulais. Na, kokie ten kaulai, ten jau panašiau buvo į kokaino miltelius, o ne kaulus. Bet kad ir kokie skausmai ją ten kankino, nebuvo dienos, kad būtų susiraukus, nesišypsotų ar turėtų kitų lietuviškų bruožų. Buvo kitokia, galvojau, ženysiuos šitą jau tikrai. Bet pabėgo, neteko apsiženyt.

Susimąsčiau, toks ciklas praėjo, viskas pasikeitė. Kas patiko prieš tai, nepatinka dabar, kas patinka dabar, galbūt kažkada irgi nebepatiks. Gal tos rudaodės ir azijietės patiko vien tik dėl to, kad man jos tiesiog buvo egzotika, nematytos, nečiupinėtos, nekalbintos? Kažkada galvojau, kokios jos ypatingos. Taip, jos nelaksto ratais surauktu snukiu, neskleidžia aplink blogų emocijų, nesiskundžia dėl visko nuolat. Tačiau tik tiek.

Dabar vat patinka tipiška lietuvaitė dirbanti tam pačiam darbe su manim. O taip! Ji susiraukus! Ji skundžiasi! Ji turi tokį piktą žvilgsnį, kad tikriausiai ir pati išsigąsta ryte į veidrodį pažiūrėjus. Jos bendravimas šaltas, be jokių emocijų, niekada nesužinosi, ką iš tiesų galvoja. Pikta. Tikrai tokia labai jau lietuviška ir visokių tokių neigiamų emocijų pilna. Net jos vardas neprasideda iš raidės G. Bet patinka ir tiek. Ir ji yra pirma lietuvaitė, kurią per Londone praleistus du metus pakviečiau alaus.

Ne, nepagalvokit, kad įsimylėjau ar ruošiuos ją ženytis. Tiesiog be visų tų negerų dalykų, kurie kažkodėl visai jai tinka, turi labai gerų savybių. Ir kai kažkada čia sėdėjom bare, aš gėriau alų, o ji valgė Cezario salotas, pagalvojau, o gi tikrai, kad ir kokios tos lietuvės susiraukusios, piktos, blogos, nelaimingos ir mėgstančios skųstis, jos visgi tos, kurias suprantu, su kuriomis velniškai sunku, bet kantrybė atsiperka su kaupu. Jau kurį laiką galvojau, kad laikas perrašyti savo idealios panos savybių sąrašą – kai ką papildyti, kai ką nereikalingo nutrinti ar bent jau ne taip akcentuoti.

Ir prie viso to, prisiminiau vieną frazę, kurią girdėjau filme “Mano kaimynė porno žvaigždė”:

Always know if the juice is worth the squeeze.

Firefox – kad ir kokia lėta, kad ir kokia griozdiška dėl įskiepių, vis tiek lieka mano mylimiausia interneto naršykle. Gali būti, kad tai tiesiog įpratimas, tačiau vien dėl kažkurios kitos naršyklės greitesnio startavimo nekeisiu. Ne greityje yra patogumas. Kaip papildomą naršyklę, naudoju Chrome. Bet vis tiek, mielieji, naudokit Forefox, jei nenorit su gnomu pyktis – tas gi kandžiojasi.

Skype – palaikyti ryšiui su kai kuriais kito pasaulio žmonėm. Kažkokie žmonės bandė man primesti nuomonę, kad visa tai, ko jie nenaudoja, o aš naudoju, yra šūdas, nesąmonė ir laiko gaišimas. Kam gi švaistyti laiką susirašinėjant, jei galima paskambint? Va taip jie manęs klausė. Dabar aš klausiu jų, o argi ne geriau paskambint ar parašyt Skype, jei esu užsieny, o daugelis draugų ar pažįstamų liko skęstančioj Lietuvoj?

AIMP2 – op op, atlekia su vėliavom “pačio geriausio” grotuvo Winamp šalininkai ir ima kotais daužyti. Winamp laikai baigėsi tada, kai kažkas nupirko Nullsoft kompaniją. O tiksliau, Winamp laikai baigėsi, kai išėjo 3 versija. Dabar jau mes turėtume su savo vėliavom lakstyti. AIMP2 man nepakeičiamas.

iTunes – kol kas bene vienintelis patogus mano “legalios” muzikos archyvo perkėlimas į iPod Touch. Bent jau kitokio nežinau, kuris mane tenkintų patogumu. Buvo kažkokia kiniška programa, kuri net angliškos sąsajos neturėjo, bet ten irgi toks copy > paste analogas buvo. iTunes!

Avast – nemokama ir pakankamai gera antivirusinė, kuri, išjungus pranešimus apie atnaujinimus, nepisa proto tol, kol neužsinoriu aplankyt kokio puslapio su daug nuogų papų. Tada tai žviegia. Aš irgi žviegiu. Resursų jai nereik, pati atsinaujina be klausimo, kol kas pakankamai patikimai gyvenu su ja metus, neteko nei valyt sistemos, nei perinstaliuot. Tai gal patikima, a?

uTorrent – Vytuk, aš ją naudoju tik legalių failų parsisiuntimui. Tikrai, nemeluoju. Tos 25 tūkstančiai dainų yra legaliai pirktos, už visas jas susimokėjau. Tikrai, nemeluoju.

The Bat! – iki šiol nepakeičiamas el. pašto klientas. Bandžiau Thunderbird, bet kažkas kažkurioj versijoj buvo negerai su parašu – nepridėdavo automatiškai jo prie laiškų, vien dėl to ištryniau lauk. Nuo to laiko naudoju be priekaištų veikiančią ir savo funkcijas idealiai atliekančią The Bat!

Launchy – visiškas Start meniu pakaitalas. Jau senokai atpratau naršyti po Start meniu pele, paprasčiau paleist bet kokias programas, naudojant Launchy. Bet čia irgi gal įpratimo reikalas.

IZArc – archyvams tvarkyti, spausti, išpakuoti, peržiūrėti, neperžiūrėti. Daro viską, ką daro komercinės programos, suderinama su visais esamais populiariais formatais. Kažkas panašaus kaip 7Zip, tik man patogesnė. Nesu tik dėl greičio atkreipęs dėmesio, reiktų paieškot internete kokių testų, pats tikrai per tingus esu jiems daryti.

VLC – kadangi turiu krūvas filmų, kartais tenka juos peržiūrėti, o šita programa susitvarko su visais esamais formatais. Dar nebuvo nė karto, kad VLC kokio nors filmo nerodytų. Funkcionali ir greita, bet kažin ar apie ją reikia kažką pasakot, manau, visi žino ir naudoja. Tik full HD filmams naudoju Core Player – nestringa ten, kur VLC kartais užstabdo. Bet gal čia mano performance kaltas labiau.

IrfanView - nuotraukų peržiūrai, minimaliam jų taisymui, karpymui ar dar kažkam. Labai greita, mokama, bet pagydoma. Vėlgi kol kas pakaitalo neradau, be to jau įpratau prie greitųjų mygtukų pagrindiniams dažnai naudojamiems dalykams atlikt, tad kažin ar man ir bereikia jokios alternatyvos.

Adobe Photoshop – kažkin ar kas patikės, jei pasakysiu, kad nusipirkau? Tikriausiai ne. Tai ir nemeluosiu. Pasakysiu, kad naudoju DEMO versiją, bo kitaip mane areštuos, pasodins ir valgydins tik manų koše. Čia maždaug nuotraukoms redaguot, kai nebeužtenka IrfanView.

TeraCopy – failų kopijavimui. Labai patogus dalykas, pakeičia standartinį Windows kopijavimo įrankį, tiksliai skaičiuoja likusį laiką, nestabdo su lėtesnio įrašymo greičio USB laikmenomis ar išoriniais kietaisiais diskais.

Foxit Reader - PDF peržiūros įrankis, kuris greičiu lenkia standartinė Adobe Reader. Vien tik dėl to ir naudoju, nes greičiai skiriasi bene per pusę. Be to, smagesnė sąsaja.

Taigi, čia baigiasi mano programų sąrašas, kurias įrašau iškart po naujos Windows kopijos įrašymo. Dar po poros dienų programų sąrašas pasidvigubina visokiomis PHP redagavimo programomis, užrašinėmis, serveriu, RAW redagavimo įrankiais, žodynais, ofiso programomis. Gali būti, kad kažką pamiršau, priminkit. Lygiai taip pat, jei žinot kokias tikrai geras alternatyvias programas, papasakokit, pabandysiu. Arba dar kažkokias nepakeičiamas, kurias jūs naudojat, o čia nieko panašaus nerašiau. Pasidalinkit savo turtais.

Taigi, nebepilstant iš tuščio į kiaurą, pasakoju, kokios mintys atėjo į galvą važiuojant metro traukiniu pas gi labai mielą panelę (ši aplinkybė verčia mane nerimauti dėl minčių kilmės). Visi tikriausiai žinom pasakojimus apie tai, kas nutiko Velykų salai, tiksliau, priežastis, kodėl ten gyvenusi civilizacija išnyko. Dėl didžiulio gimstamumo didėjimo ir mums gresia panaši istorija.

O dabar ta mintis apie gėjus. Ir aišku, lesbietes. O žinot, kad jie natūraliai negali turėt vaikų? Ne? Na, iš kur gi jūs žinosit, jei gnomas nepasakys. Tai va, nei gėjai, nei lesbietės vaikų pasidaryt patys negali. Vadinasi, niekaip neprisideda prie gimstamumo didinimo, kuris, kaip jau supratot, ir yra didžiausia (ar bent jau viena iš didesniųjų) grėsmė mūsų civilizacijai. O jei neprisideda prie išnykimo grėsmės, vadinasi, jų veikla turi būti traktuojama kaip teigiama.

Aišku, man tai šiek tiek nusišikt, nes man dar vietos po saule užteks, maisto irgi, bet vis tiek smagu kažkiek, kad netgi ir tuose pimpalas-į-pimpalą santykiuose bent kažką gero galima įžvelgti. Visada kiti mane laikė be galo tolerantišku žmogumi, o dabar jau ir pats tuo imu tikėti.

Tada “Snoro bankas” atsiuntė kažkokią “Saulėgrąžos” kortelę, kur iškart gali pasiimt 1000 litų ir juos atiduot atgal kada nors, kai turėsi. Aišku, su kažkokiais procentais. Bet aš toks spontaniškas žmogus – jei reikia noriu, tai ir perku. Tad iškart nulėkiau su ta kortele į “Topocentrą” ir nusipirkau Fujifilm FinePix S1000fd fotoaparatą. Patiko jis man. Kaip už tokią kainą, buvo visai šaunus, tik kad neturėjo tos vaizdo stabilizavimo funkcijos. Tada apie tai visai negalvojau.

Fotografavau ilgokai. Ne visokius menus, bet šiaip žmones, pastatus ar patį save. Gnomui gi patinka save fotografuot. Ir buvau juo patenkintas bei laimingas tol, kol neteko į rankas paturėt normalaus fotoaparato. Tiksliai nepamenu kas ten buvo, bet iš nuotraukų spėju, kad D50 ar kažkas panašaus. Nuo to laiko Fuji buvo ištraukiamas tik per visokius balius, kai niekas kitas jokio fotoaparato neturėjo.

Šiek tiek pasitaupiau ir nusipirkau Nikon D90 su Nikkor 18-105 ganėtinai tamsiu bei lėtu objektyvu, pasiskaitęs koks jis visaip šaunus ir pan. Dabar jau ir menų šiek tiek pasibandau. Jau nepalyginsi su muiline, fotoaparatas yra super, tik objektyvas dar ne koks. Nelabai pavyksta padaryti gerų nuotraukų, kai apšvietimas mažesnis.

Tačiau nutiko negeras dalykas. Per vieną iš balių buvo atėjęs toks dėdė su savo fotoaparatu. Tai toks Canon 5D Mark II. Palaikiau rankose, padariau kelias nuotraukas. Pamačiau kaip atrodo jo darytos nuotraukos naktį. Pamačiau, kad triukšmo nėra, kai ISO yra toks didelis, kad iki tiek jau skaičiuot nebemoku.

O dabar konkursinis klausimas – spėkit, koks bus mano sekantis pirkinys?

O tiesa tokia, kad pastaruoju metu net kai norėdavau kažką parašyt, o patikėkit, kartais net ir tokių dienų pasitaiko, negalėdavau. Matai, čia tokia istorija, kad anksčiau blogas su tuo senu adresu buvo talpinamas Lietuvoj, o ta kompanija neturėjo galimybės leisti normaliems žmonėms atsiskaitinėt visokiais ten moderniais būdais, o kai išsikrausčiau gyvent į Londoną, nebegalėjau pratęst paslaugų, tad sugalvojau susiieškoti padorią kompaniją pačioje Britanijoje. Ir, kaip tada rodės, radau.

Radau firmą, kuri save vadina Host1Plus. Pagal visus parametrus tiko, nes leido pasirinkti šalį, kurios serveriuose noriu talpint savo blogą, būdai apmokėt irgi tiko – kreditine arba per PayPal. Visokia ten pagalba suteikiama 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę skambinant telefonu, kuriuo netgi lietuviškai kalbėti galima, nes bent jau kažkuris ten iš palaikymo komandos narių, jei ne visi, yra lietuvis. 90 dienų pinigų grąžinimo galimybė irgi pasirodė pakankamai gera, nes jei bus šūdas, pasiimčiau pinigus atgal.

Ir šūdas buvo. Ir pinigų nedavė. Mat jau buvo praėję šiek tiek daugiau nei trys mėnesiai. Ir maždaug po tiek laiko vietoj iki tol buvusių gerų paslaugų ėmiau gaut tokias pusėtinas, kurios ilgainiui ėmė virsti į šūdą. Norėdavau parašyt kažką, pakeist, kad ir į komentarą kokį atsakyt, bet neišeidavo niekaip prisijungti prie serverio kartais. Pažiūrėjus į statistiką, pastebėjau, kad lankytojų skaičius taip užtikrintai mažėja. Ir kol nutiko taip, kad vieną dieną serveris ėmė ir išsijungė. Tiksliau, pas tą kompaniją jį rodė kaip ir veikiantį visose lentelėse, tačiau man jis buvo miręs. Nei paštas, nei FTP, nei kas kitas neatrodė gyvi. Kaip vėliau statistika parodė, per tas keturias mirties dienas svetainę sugebėjo pasiekt vos daugiau nei 20 skirtingų žmonių.

Rašau el. paštu. Anksčiau atrašydavo per valandą ar greičiau, o dabar nuo ryto iki vakaro nesulaukiau jokio atsakymo. Nuėjau į jų puslapį, “Live Support” buvo aktyvus, bandžiau susisiekt, iš jų pusės terašė tiek, kad jau tuoj tuoj jų koks nors protingas žmogus su manim pabendraus, bet po kelių minučių mane atjungė ir “Live Support” išvis prapuolė. Tada bandžiau prisiskambint telefonu tiek tą vakarą, tiek visą kitą dieną. Visada rodė užimtą liniją. Tad nusprendžiau dingti kažkur, kur smagiau. Ir taip pastebėjau, kad serveriai.lt siūlo nusipirkt paslaugas už pusę kainos. Taip ir padariau, persikėliau pas šituos.

Visgi po dar trijų dienų pavyko pagauti vieną žmogelį iš Host1Plus, kurio pasiteiravau dėl pinigų, sakė, neduos man jų atgal, matai, tokios sąlygos ir visai nesvarbu, kad jie teikia nekokybiškas paslaugas. Paklausiau, kodėl jie man neatrašė į el. laišką, sako, negavom jokio, būtume atrašę, sakau, kodėl keturias dienas “Live Support” arba offline arba išvis neatrašo net jei online būna. Sako, nesąmonė, ką tu čia pasakoji, taip gyvenime nėra buvę. Aš jam dėstau situaciją, jis man pasakoja, kad čia mano pačio interneto kaltė, jog neišeina prie puslapio prisijungt. Sakau, draugai visi irgi bandė, irgi nepavyko, o anas man sako, kad čia pas mus visus toks lievas internetas. Tada klausiu, kodėl telefono linija užimta keturias paras, kodėl neįmanoma prisiskambint. Vėl man sako, kad kalbu vėjus ir pas juos tokia rimta firma, kad šitaip tiesiog negali nutikt.

Va tokia istorija, kuri man leido šiek tiek paatostogaut pastaruosius porą mėnesių. Dabar jau lyg ir viskas gerai, lyg ir minčių yra, lyg ir kelios tuoj pasirodys eteryje. Svarbu prisiversti netingėti. Priverskit jūs mane gal, ą? O šiaip toks mažas reziumė – nesinaudokit neaiškių firmų paslaugomis, jau geriau primokėt daugiau ir gaut geras paslaugas. Nors ir pas anuos sumokėjau nemažai. Net serveriai.lt (o tie jau irgi Paypal atsiskaitymus leidžia!) yra smarkiai pigiau ir galvą mažiau skauda.

O štai ir nuveiktų darbų sąrašas, kuriuo atsiskaitau tiems keliems žmonėms, kurie kažkodėl čia vis užeina kasdien:

• Po persikėlimo į dabartinį adresą, nebuvo apsižiūrėta ir senų įrašų iliustracijos liko sename serveryje, o kai tas gi buvo uždarytas, tie paveiksliukai paprasčiausiai dingo. Nuliūdau, padaužiau galvą į sieną ir suradau tokius pat arba bent panašius paveiksliukus, kurie galėtų iliustruoti įrašus. Kadangi kai kurie įrašai turėjo ne po vieną paveiksliuką, užtrukau gana nemažai laiko.
• Anksčiau nenaudojau visiškai jokios gramatikos tikrinimo programos, tad per žioplumą ar šiaip skubėjimą pasilikdavo gana nemažai visokių tikrai bukų klaidų. Peržiūrėjau visus įrašus nuo pat pradžios ir ištaisiau visokias grubias gramatikos klaidas. Jei kas jų randa, papasakokit, apsidžiaugsiu.
• Lygiai taip pat buvo ištrinti septyni įrašai, kurie buvo visiškai abejotinos vertės, seni, atsiradę tada, kai tik aš pats teskaičiau šituos paistalus, o jie net man nepatiko. Lygiai taip pat ištryniau arba pakeičiau po kelias eilutes senuose tekstuose, kurios dabartinėje situacijoje jau butų buvusios klaidingos. Kam gi čia tiek jus, tiek save klaidint.
• Dar sukūriau šito blogo puslapį Facebook’e ir taip sužinojau, kad mano šituos visus nusišnekėjimus skaito dar keturi žmonės, apie kuriuos nieko nežinau. Galvojau, bus kokie du, bet pasirodo, kad nesu toks beviltiškas, kokiu save iki šiol laikiau. Žiū, gal kada dar ir penktas žmogus atsiras. Dešinėj blogo pusėj pridėjau to puslapio ženklelį.
• Ištryniau puslapį, kuriame žadėjau dėti savo verstus filmų subtitrus. Buvau įdėjęs dviejų filmų vertimus, bet supratau, kad šį kartą smarkiai suklydau ir viskam, kas atrodo įdomu, tikrai negaliu rasti laiko. Kaip ir kiekvienas žmogus, nemėgstu suprasti klydęs, bet šį kartą tikrai per daug bandžiau apžioti. Kažin ar kada nors beversiu filmų subtitrus, juolab, kad nelabai kam jie įdomūs buvo. O ir vertimas užima gana daug laiko.
• Tiems, kurie klausia dėl Londone ar šiaip Anglijoje reikalingų dokumentų, jų gavimo tvarkos, procedūrų, ar šiaip teiraujasi, kur galima skaniai suvalgyti cepelinų, dešinėj blogo pusėj pateikti Skype mygtukai, kad būtų patogiau parašyti. Nesidrovėkit kreiptis, kai būsiu prie kompiuterio, atsakysiu. Tačiau į draugus prašytis nereikia vien dėl to, kad kažko paklaustumėt (tai negalioja gražioms panoms).
• Pakeičiau ilgai buvusį apklausos klausimą į naują. Aišku, irgi nesąmoningą.

Vat maždaug tiek buvo nuveikta iki vakar. Tai gal ir nėra daug, bet žinant mano tingumą, džiaugiuosi, kad bent tiek pavyko padaryti ir dabar tinklaraštis yra ganėtinai tvarkingas. O dabar jau bus galima pagalvoti ir apie normalų įrašą. Kai sakau “normalų”, turiu omeny, normalų šito blogo rėmuose.

Tačiau taip nutiko, kad po to “Žalgiris” nustojo smaginti mus, o ir žaidėjų žmonos paseno. Nuo to laiko sportu nustojau domėtis išvis, o gyvendamas Vilniuj jau ir televizoriaus nebeturėjau ir nenorėjau turėti. Čia vėlgi kaltos susenusios legendinių Lietuvos krepšininkų žmonos. Dabar tikriausiai jau nepasakyčiau nei vienos “Žalgirio” žaidėjo pavardės, jau nebekalbant apie trenerį ar dar kokį to pasaulio veikėją.

Dabar gyvenu Londone jau du metus ir vis dar jaučiuosi čia svetimas tarp vietinių. Kodėl? O gi todėl, kad lygiai taip pat nežinau nei vienos Anglijos rinktinės žaidėjo pavardės. Aišku, gėda. Visas Londonas iškabinėtas Anglijos vėliavomis, visi palaiko, bėga į barus žiūrėti rungtynių, ten geria ir kalbasi. Aš irgi geriu ir kalbuosi. Jie apie futbolą, aš apie papų neprisidengusias sirgales. Jie domisi paskui tą margą burbulą belakstančiais vyrukais, aš domiuosi ant krūtinės du burbulus turinčiomis rungtynių puošmenomis.

Futbolas visgi man patinka. Ne tik dėl papų per visą ekraną ilgosios pertraukos metu. Ir šiaip kažkaip pradedu savo noru ITV internetinę transliaciją fone laikyt. Sergu už Brazilijos rinktinę dėl to, kad jų fanės gražiausios. Net jei žaistų Lietuva, vis tiek palaikyčiau Brazilijos komandą. Kodėl? O gi todėl, kad, mano nuomone, brazilai yra daug smagesni žmonės už mus. Bent jau tie, kuriuos pažįstu.

O šiaip, žiūriu futbolą jau kelinta diena ir vis dar nesuprantu, kas yra ta nuošalė, nežinau, kokios komandos yra stiprios, kokios silpnos, o už ką sirgt renkuosi pagal aprangos gražumą. Va toks iš manęs sporto fanas. Tačiau vis tiek pranašauju, kad taurę turės arba Ispanija, arba Argentina. Įsidėmėkit, kad taip sakė gnomas, kuris apie futbolą išmano tiek pat, kiek ir apie astronomiją.

Gyvendamas Lietuvoje nuolat girdėdavau iš tos seniausiųjų kartos žodžius, kad jų laikais viskas buvo kitaip, o dabar žmonės (tai sakydami jie turi omeny mus) nebeturi jokio padorumo ir greit išvis gatvėj dulkintis pradės. Heh, turiu lakią fantaziją ir prieš akis man iškyla tas vaizdas. Gi patiktų man. Ir jie iš dalies tiesą sakė, nes pakalbėjus su Antanu, paaiškėja daug skirtumų tarp dabartinių ištvirkimų ir to ištvirkimo iš anų laikų.

Antanas sakė, kad anais laikais panos visiškai nedepiliavo savo praskeltutės (šitas to dalyko pavadinimas man labiausiai patinka) ir augino didžiulius krūmus. Tada reikėdavo brautis pro krūmus iki pat šaknų, kai jau reikalas prispirdavo. O jei kalbant apie oralinio darymą, tai jau žygdarbis būdavo, nes gi kažin ar kam patinka po to pilną burną plaukų turėt. Tačiau vyrai tai darydavo! Ir kiekvienas iš jų po to daugiau ar mažiau medkirčiu jausdavosi.

Ir tais laikais ne tik panos buvo apkerpėjusios. Vyrai irgi buvo apsamanoję visur – tiek dešrytės reikėdavo dar kažkiek paieškot prieš panaudojant, tiek sriubą bevalgant šaukštą jėga pro didžiulę barzdą prakišt. Ir dar stebėdavosi, kodėl gi panos nei būčiuot nenori, nei burna krūmuose paslėpto spuogo nepamalonina. Bet vis tiek kas antras vyras su barzda būdavo. Likę – su ūsais.

Dabar gi viskas pasikeitė gerokai – visi suprato, kad žmonės – visai kaip delfinai – irgi gali dulkintis dėl malonumo. O kadangi delfinai plaukų neturi, tai visi gi ėmė tuos plaukus šalintis nuo visur. Dar prieš dešimt metų pydarais vadino visus bernus, kurie skutasi pažastis. Dabar jau kreivai žiūri į tuos, kurie to nedaro. Greit tikriausiai ateis laikai, kai vyrukai be plikės jau bus laikomi negražiais…

Šitas tekstas neturi turėti jokios gilios potekstės ar pan. Tiesiog dabar žmonėms yra pavasaris, tad ir rašom apie pavasariškus dalykus. O šiltų orų genami ir pastebim tokias pokyčių tendencijas: moterys ima šalinti gaurus apačioj, vyrams jau smagu gi palepinti jas liežuvių, bet anos neleidžia, nes vyrų barzdos kutena; taip vyrai ima skustis ir kuo toliau, tuo mažiau barzdotų diedukų belieka; tada vyrai susivokia, kad jei jau panos apsinuogino apačioj ir vyrai užsinorėjo patys jas lepint, kodėl gi jiems irgi neėmus aplink sasyskas šalint ar bent pritrumpint plaukų, kad panoms į burnas nelįstų; kaip tarė, taip padarė – žiūri – veikia.

Juk toks va visuotinis nuplikimas negali būti tik sutapimas, taip?

Matai, Londonan atvažiavę tautiečiai vis tiek gyvena vien tik iliuzijomis apie Lietuvą. Kai tik sutinku ir pasikalbu su kokiu lietuviu (o tokių sutinku daug ir pasikalbėti tenka dažnai), jis ar ji tuoj mane netikėtai užklumpa vis su tuo pačiu klausimu, sako, “kada paskutinį kartą buvai Lietuvoj”? Tokiu momentu jaučiuosi prigautas ir, nudelbęs akis žemyn, bandau prisiminti. Kai jau tai pavyksta, vėl žvilgteliu į pašnekovo akis ir pasakau, kad tai buvo beveik prieš du metus. Aišku, pašnekovas ima žagsėti, o aš jam pasiūlau įkvėpti kiek galima daugiau oro ir bandyti jį išlaikyti plaučiuose – mat tai dažnai padeda apraminti žagsėjimą. Kai tie garsai nuslopinami ir pašnekovas vėl gali kalbėti, iškart paklausia dviejų klausimų – “kada žadu važiuoti?” ir “negi nepasiilgai Lietuvos?” Aš vėlgi jam sakau, kad žadu dar tik po pusmečio skrist ir tas, žiūriu, jau vėl ima žagsėt. Tada pasikeliu ir bėgu tolyn. Žagsulys – užkrečiamas.

Kiekvieną dieną skamba tie patys žadintuvai – pirmiausiai suskamba 5,40 ryto, o po to dar vienas lygiai po 10 minučių. Kur tau nenubusi. Iškart pašoku, nubėgu greit prie spintelės, nutildau tą rėkiantį dalyką ir įsipilu vyšnių skonio “Elmenhorster” sulčių. Bene skaniausios man, o ryte išlipant iš lovos dar ir akis praplečia. Iššoku gatvėn ir MP3 grotuve pasileidęs Butkutę lekiu darban. Pareinu po darbo apie šeštą vakaro ir puolu virti “Liūtuko” koldūnų, kurie yra pigesni nei rusiški ir kažkodėl skanesni. O jei karšta diena, dar ir “Utenos” mėlyną išsitraukiu iš šaldytuvo. (Nors ir “Foster’s” dažnokai būna.)

Tai tu man dabar pasakyk, brangus pilieti, kaip aš galiu pasiilgti pačios Lietuvos, jei pas mane Londone yra viskas lietuviška? Maistas, knygos, draugai. Skaitau lietuviškai lietuvių knygyne pirktas knygas, kurių ten daugiau nei buvo Šeškinės pasaže įsikūrusiame knygyne. Prie pat knygyno yra restoranas, kuriame galiu už 5 svarus suvalgyt didžiulę cepelinų porciją. Gal ne kaip Karmėlavoje, bet man per akis. O pirmam aukšte tos pačios Šeškinės (prie gėlių turgaus) “Maximos” dydžio lietuvių prekybos centras. Darbe lietuviškai apsiverčiančių liežuvių daugiau nei kartais norėtųsi.

Kuo tas Londonas skiriasi nuo Vilniaus? Gal dydžiu, žmonių įvairumu, transportu… Bet juk rudenį, kai atvažiuoja juodukai į VU studijuoti, Vilnius netampa Londonu ar Barselona. Argi Vilnius irgi taptu kokiu  Mančesteriu, jei kada nors Zuokas ar kitas dėdė pastatytų jame metro ar tramvajų? Man čia viskas vienodai, visai kaip Lietuvoj. Tik žmonės kitokie. Kažkokie šiltesni. Ne, nepasiilgau Lietuvos, nepasiilgau blokinių daugiabučių, dulkėtų žvyrkelių, cypiančių padangų garso, kai koks skystakiaušis bando sužavėt prie šviesoforo laukiančią gražuolę. Nesiilgiu Lietuvos. Ilgiuosi tik kai kurių draugų. Bet draugai – ne Lietuva. Kaip ir Lietuva – ne draugai. Tad supraskit mane teisingai, kai išgirstat kai kuriuos atsakymus, nes nuo žagsulio visada bėgu – nemėgstu užkrečiamų dalykų.

Ko lietuviai ieško?

Nemėgstu popierių tvarkymo, dokumentų, visokiose baisiai oficialiose ir dar baisiau valdiškose įstaigose dirbančių tetulių, surauktais veidais. Tiesiog nemėgstu tos atmosferos, kai reikia tvarkyti kažkokius popierius. O va čia ėmė ir prireikė kaip tyčia. Ėmė ir be jokios rimtos priežasties prisireikė pasikeisti Lietuvos Respublikos pasą. O tada ėmiau ir pasikeičiau. Papasakosiu kaip visa tai vyksta – gal gi kam pravers.

Iš pradžių reikia įsitikinti, kad turi savo seną pasą. Jei neturi, toliau nebeskaityk. O jei turi, įsitik, kad tas senas pasas būtent tavo. Jei viskas atrodo lyg ir kaip turėtų būti, gali pradėti paso keitimo procedūrą. Ji tikrai nėra skausmingesnė už ėjimą pas dantistą. Kaip sakant, no worries!

Geriausia viską pradėti nuo registracijos, nes tiesiog nuvykus į Lietuvos Respublikos ambasadą ir paprašius paso, būsi išmestas lauk kaip šuo ir trys dideli apsauginiai (anekdotuose juos kažkodėl ambalais vadina) suskaičiuos ar abiejuose šonuose vienodą šonkaulių skaičių turi. Jei ne, dar ir skaičių sulygins. Kad viso to išvengtum, užsiregistruok iš anksto. Geriausia tai padaryti Lietuvos Respublikos ambasados Londone interneto svetainėje. Jei nesupranti nieko, neturi kompiuterio, kelių pirštų ar niekaip neišeina susitvarkyti su įstrigusiu “backspace” mygtuku, gali skambinti telefonu 020 7034 1209 ir papasakoti savo bėdas. Nesu tikras, kad tave išklausys, bet bent jau užregistruos. Visgi rekomenduoju internetinę registraciją, nes jiems prisiskambinti labai sunku.

Kitą dieną po to, kai užsiregistravau internetu, gavau el. laišką, kad tokią ir tokią dieną, tokią ir tokią valandą esu laukiamas Lietuvos Respublikos ambasadoje su nuotraukomis ir senu pasu. Ten ir pasirodžiau. Ambasadą galima rasti netoli Baker Street metro stoties. Gal 5 minutės pėstute nuo jos. Tikslus adresas yra:

84 Gloucester Place
London
W1U 6AU

Kaip matot, ambasada yra vienintelė ir ji yra Londone. Visiems kitų kaimukų gyventojams teks važiuoti pas mus. Cha, galiu šaipytis iš jūsų, nes gi pats tai didžiausiam Europos mieste gyvenu! Taigi, jei gyveni ne sostinėj, teks čia važiuot. Ambasada nepriima jokių paštu siunčiamų dokumentų, taip pat jų negali atnešti joks draugas. Reikalingas pačio dokumentą keičiančio asmens dalyvavimas. Kiti gi paklaus manęs, “o kodėl gi?” O aš gi nutaisysiu tokią protingo žmogaus veido išraišką ir atsakysiu, “o dėl to, kad naujiems pasams reikalingi tavo pirštų atspaudai ir niekas kitas be tavęs jų ant pirštų atspaudų skanavimo mašinos nepadės”. Taip, ten nuskaito pirštų atspaudus su tokia smagia mašinyte, kuri nuolat stringa, kertasi ir kalba nelabai maloniu vyrišku balsu.

Atėjus ten, atsistojus į eilę prie pirmo langelio, gausi dvi anketas, kurias teks užpildyti. Pirma bus labai paprasta – gyvenamosios vietos deklaracija. Tai reiškia, kad nuo šiol tavo oficiali gyvenamoji vieta taps ta, kurios adresą nurodysi anketoje. Tikriausiai ir visi antstolių laiškai ims eiti tuo adresu! Išsiskyrei su žmona ir palikai ją su keturiais vaikais Lietuvoj, o dabar slapstaisi nuo alimentų? Tave pagaus! Antra anketa bus panaši, tik papildomai reiks nurašyti daug duomenų nuo senojo paso. Viską reikia rašyti labai gražiai, visiškai nieko neužbraukti, netaisyti. Kitaip teks kartoti. O šiaip ten daug pavyzdžių ant sienų, tad bent jau iš trečio karto tikrai pavyks.

Su pasu, dvejomis nuotraukomis (ant galinės jų pusės reikia užrašyti vardą ir pavardę bei telefono numerį) ir tomis anketomis stok prie antro langelio. Antras – tai tas, prie kurio stovi toks keistas kompiuteris – pirštų atspaudų skaitytuvas. Kai prieis tavo eilė, su tavim nelabai maloniai pasisveikins piktas vyriškis (jei esi graži pana su dideliais papais, pasisveikins maloniai) ir paprašys viską paduoti. Jei neparašei visko gražiai, išvarys kartoti, jei viskas tvarkoj, tada lieps sekti to pirštų skaitytuvo nurodymus ir juos vykdyti. Per tą laiką tas ponas suves duomenis į sistemą ir, kai viskas bus baigta, paprašys susimokėti.

Paso keitimas kainuoja 90 svarų. Tai yra vienkartinis mokestis, kurį susimokėjus, bus išduotas čekis. Vėlgi tas čekis yra labai svarbus, jo išmesti negalima, nes be to popieriuko neduos naujo paso. Tas pats nemalonus ir piktas vyriškis pažadės pranešti SMS žinute apie naujo paso atvykimą tuo telefono numeriu, kurį sukeverzojai ant kitos nuotraukų pusės. Taip ir padarys!

Paso keitimas gali užtrukti iki dviejų mėnesių, tad jei taviškis netoli pabaigos, negaišk laiko. Man truko šiek tiek daugiau nei mėnesį. Man atsiuntė žinutę, kad pasas jau paruoštas ir tokiomis ir tokiomis valandomis galiu ateiti jo pasiimti. Priminė nepamiršti seno paso ir to čekio, kuris įrodo, kad tikrai buvo sumokėta. Nuėjus, vėlgi teko atsistoti prie to antrojo langelio už kurio šį kartą jau buvo tikrų tikriausias policininkas. Jis paprašė pateikti seną pasą ir čekį, tada surado naują pasą, paprašė pasirašyti, o iš seną pasą, prieš tai išsityčiojęs su skylamušiu, atidavė man.

Tai vat taip panašiai vyksta paso keitimas. Nieko sudėtingo. Tik kad eilės milžiniškos.