Brangusis, tu net matytum kaip aš tavęs laukiu...

Yra keli žmonės, kurie nepaisant visokių nesąmonių, kurias dažnai darau, vis tiek skaito šitą blogą jau daugiau nei du metus. Ir tie žmonės puikiai žino, kad viena iš mano mėgstamiausių temų yra moterys. Arba atskiros jų dalys. Šitos temos nevengiu niekada. Tiek internete rėkiu garsiai ir dažnai, tiek prie stalo geriant alų. Ir kartas nuo karto išgirstu tą patį klausimą. Arvydai, o kas tau yra ideali moteris?

Kai buvau jaunas, pasimesdavau, po to sugalvojau pabandyti aprašyti tą idealią moterį, gavosi neblogai, tačiau po kurio laiko pasirodė, kad kai kurie dalykai, kuriuos parašiau, nė iš tolo netinka idealiai moteriai, o kai kurių dalykų nepaminėjau. Todėl šitas įrašas bus anksčiau buvusio pakartojimas su tam tikrais pataisymais. Kad tikrų nūdienai ir būtų galima vietoj atsakymo tiesiog išstenėti nuorodą.

Kadangi į anksčiau rašytą skelbimą, nepatikėsit, gavau tikrą CV su tikru motyvaciniu laišku, vadinasi, buvo pasirinkta tinkama forma tokiam reikalui išdėstyti. Tad, gerbiamieji, pagal darbo skelbimo šabloną rašau skelbimą idealios moters paieškoms. Bala žino, gal šį kartą gausiu kelis CV, o ne vieną. Taigi, ponai ir ponios, ieškoma ideali moteris ir tokiai moteriai piktas gnomas Arvydas siūlo mūzos darbą.

Siūlomos pažinties pobūdis

Bendrų svajonių statymas ir puoselėjimas, naujų svajonių idėjų generavimas bei realizavimas, mitybos kokybės bei kiekybės kontroliavimas bei rūpinimasis, pasitelkiant tam skirtą įrangą mitybos produktų ruošimo patalpoje, rūpinimasis visapusiškais lovos reikalais bei visokių santykių puoselėjimas.

Reikalavimai arba ideali moteris…

• Turėtų būti pilnametė, nes į kalėjimą sėsti nenoriu
• Turėtų skaityti knygas dažniau nei kas dvejus metus
• Mokėtų pagaminti kokio nors maisto, kuris nėra koldūnai
• Turėtų būti iškalbi, aštraus proto ir drąsi
• Turėtų neturėti visiškai jokių tabu
• Turėtų mėgti alų ar bent jau vyną
• Turėtų būti tolerantiška ir žodį “tingiu” vartoti kuo rečiau
• Turėtų pakęst mano nesąmones
• Neturėtų pasišlykštėti šituo trumpu vaizdo įrašu

Privalumai arba ideali moteris…

• Neturi norėti dirbti už minimumą visą likusį gyvenimą
• Gali mėgti ir net turėti tatuiruočių
• Turėtų realų pasaulį vertinti labiau nei pomirtinį
• Neturėtų rūkyti
• Neturėtų galvoti apie vaikus ar santuoką
• Turėtų būti pavydi

Išvaizdos reikalavimai arba ideali moteris…

• Turėtų būti neaukšta, bo, matai, pats gnomas miniatiūrinis
• Turėtų turėti mažą arba vidutinę krūtinę
• Turėtų sutilpti ant vienos kėdės
• Turėtų turėti kur įžnybti daugumoje kūno vietų
• Turėtų būti tamsiaplaukė, o čia išimtys jau tikrai netaikomos
• Galėtų nešioti akinius, nes tai labai seksualu
• Neturėtų naudoti daug makiažo
• Neturėtų dėvėti sijonų bei aukštakulnių

Taigi, piktas gnomas Arvydas siūlo itin nestabilų tiek geromis, tiek blogomis emocijomis paremtą bendrą gyvenimo kūrimą, paprastai mergaitei, kuri lygiai taip pat mėgsta skaityti knygas, daryti nesąmones ir nesigėdija raugėti, nes tai, mat, nemoteriška, dar mėgsta diskutuoti nesvarbiomis temomis bei įkvėpti kitą žmogų daryti žygdarbius. Pavyzdžiui, išnešti šiukšles ar supilti kieme pusmetrio dydžio kalną bei ant jo pastatyti LEGO pilį. Panelė neturėtų tikėtis išgirsti tokius žodžius kaip “padovanosiu tau žvaigždes” ar “dėl tavęs padarysiu bet ką”, nes piktas gnomas Arvydas tikrai niekada nedovanos nei žvaigždžių, nei mėnulio nei saulės. Lygiai taip pat jis tikrai nedarys visko. Panelė turėtų nepereiti į kitą kelio pusę ties junk food restoranais. Taip pat pageidautina, kad žmogus bent jau kartais ieškotų kompromisų. Pravers ateity. Kadangi Arvydas novatoriškas, visgi ne visai atitinkančios išvaizdos reikalavimus irgi gali pretenduoti, ką nors sugalvosim. Aišku, jei tas neatitikimas nėra plaukų spalva, kuri jokiais būdais negali būti šviesi.

Dėl atlyginimo bus tariamasi tik asmeniškai.

Susidomėjusias savo gyvenimo aprašymus prašom siųsti bet kokiais kontaktais, kurie galima rasti kontaktų puslapyje. Temos laukelyje prašau nurodyti “noriu būti pikto gnomo Arvydo mūza”.

Informuosiu tik atrinktas kandidates.

Tikiuosi, skelbimas panašus į tą, kuriuo reiktų ieškoti tobulos pažinties. Ar bent jau kam nors paaiškinti, kas yra ta ideali moteris.

Pabudau šiandien su ganėtinai sunkia galva. Žinot gi tą jausmą, kai vakar buvo gera, o atsibudus ryte galvoje gaudžia tie patys vakarykščiai simfoniniai orkestrai. Tikiuosi, kada nors ateis laikas, kai po tokių vakarų galvoje rytais tvyros ramybė. Tokiais rytais tikriausiai kiekvieno galvoje skamba tas pats – daugiau to nebedarysiu. Niekada niekada. Aišku, pažadai lieka neištesėti, tačiau tai nekeičia fakto, kokie sunkūs tie rytai.

Pabudus su tokia nuotaika, norisi kuo mažiau triukšmo ir nesąmonių, o čia vos įsijungus Facebook – kaip šlapiu skuduru per snukį – trys draugai pasidalino apdegusio vaiko nuotrauka, kurią matot viršuj, ir paprašė visų pasidalinti ta nuotrauka ar bent paspausti “patinka”, nes, matai, ne kas kitas, o pati Facebook kompanija paaukos pinigų tam vaikui. Trys doleriai už tai, kad pasidalinsi, doleris už tai, jei patiks.

Negi, atsiprašant, vis dar yra tokių debilų, kurie tiki, kad kokia nors kompanija, kurios tikslas yra susikrauti didžiausią įmanomą skaičių pinigėlių, tikrai duos kažkokiam nupiepusiam vaikui pinigų vien už tai, kad kažkoks asilas taip nusprendė? Negi tikrai tie besidalinantys tokiu mėšlu tuo tiki? Būkit tikri, kompanijos ne tik apie tuos vaikus nežino, bet net jei nuneštum pas juos prie durų jį, anie tik paspirtų tolyn, kad nesimaišytų. O dabar, pasidalink šituo straipsniu ir dėdė Markas duos pinigų už Alytaus gyvenančiai senutei išsikasti naujam šuliniui, nes senasis išdžiuvo.

Pamenu, prieš kokius dešimt metų buvo labai populiarūs laiškai, kuriuos reikėdavo išsiųsti mažiausiai trim naujiem adresatam, nes kažkas irgi ten pinigų duodavo už kiekvieną persiųstą laišką. Tik tada dar grasindavo, kad jei ignoruosi ir nepersiųsi, nukris pimpalas ar vietoj papų išdygs kaktusai. Jaučiu, anuo siuntinėdavo panašūs asilai, kurie šitomis nuotraukomis prašo dalintis.

Nuoširdžiai norėčiau, kad išleistų tokį įstatymą, kad tie žmonės būtų sušaudomi iškarto už tokių nuotraukų pasidalinimą. Nes tai ne gerumo rodymas. Tai rodymas, kokie debilai esat ir kokiais debilais laikot visus kitus, kurie tą nuotrauką pamatys. Supraskit, niekam, išskyrus jų pačių tėvus, tie vaikai nerūpi. Net tom seselėm, kurios rūpinasi jais – tai tik jų darbas, kuriam pasibaigus tie vaikai pamirštami.

Konanas visada sau pasiimdavo labiausiai patikusį prizą pats.

Šita kasmetinė tradicija man labai patinka ne dėl to, kad tai yra kažkoks savireklamos būdas, o dėl to, kad labai aiškiai parodo kaip greit mažėja aktyviai įrašus auginančių blogų skaičius. Kaip ten bebūtų, maniškis jau prie išnykimo ribos. Nors ir nesitikėjau, šiemet vėl gavau tą nesąmoningą apdovanojimą iš Kaspinuočio, kuris, pagaliau, po septynių metų pertraukos vėl parašė įrašą. Nors ir buvo gėdingai priversta.

Viso šito reikalo esmė paprasta – už visiškai nieką skiriamas apdovanojimas, tereikia rašyti blogą. Kai tokį gauni (kažin kuris čia pradėjo Lietuvoj pirmas?), reikia jį skirti kažkam kitam, o tada papasakoti apie save, rodos, septynis dalykus. Parašysiu mažiau.

Pagal protokolą, keli dalykai apie mane:

• Kartais padarau kontaktų pavasarinius apsivalymus. Pereinu Facebook, Skype kontaktus ir visada randu, ką pašalinti. Paprastai tai būna iš kažkur atsiradę buvę klasiokai, kurie taip niekada ir neparašo, blogo skaitytojai, kurie irgi neišstena daugiau nei “labas, ką veiki, kaip sekasi?” ir šiaip visokie žmonės, su kuriais nebendrauju ir bendri interesai nesieja. Nekaupiu kontaktų, jei kažkuris žmogus nusibosta, ištrinu greit.
• Mėgstu pirkti daiktus, kurių man visai nereikia. Kaip antai, iPad 2 ar gitara. Tiesa, iPad panaudojau kokius keturis kartus per tą pusmetį kurį turiu ir vėl panaudosiu skrisdamas Lietuvon gegužę (kas alaus?), o su gitara labai lėtai groti išmokau dvi dainas jau! Tiesa, labai lėtai. Tačiau iš esmės tai nereikalingi dalykai ir tokius aš pirkti mėgstu.
• Esu Apple produkcijos mėgėjas. Nesakau, fanas dėl to, kad tai nėra fanatiškas visų dalykų garbinimas, tačiau man patinka jų gaminamų įrenginių kokybė, paprastumas naudoti. Mėgstu iš iTune pirk muziką, programas, nes tai paprasta, turiu iPhone 4S, nes visada norėjau išbandyti ir kaip tik Vodafone pasiūlė prasitęsti kontraktą, tai pasiėmiau. Nuo seno turiu iPod Touch, kai pirmą kartą pirkau vogtą. Manau, kad tai labai patogus grotuvas. Turiu iPad 2, nes norėjau planšetės nuotraukoms rodyt, filmams žiūrėt ir pan. Noriu iMac ir žadu jį nusipirkt vasarą. Tam yra svarių priežasčių, kodėl nebe asmeninio kompiuterio, tačiau tai parašysiu kada nors atskirame įraše.
• Visada turiu kokį nors žmogų internete su kuriuo bendrauju nesustodamas. Skype, Facebook, žinutės, skambučiai. Ir tai būna nuolat, ne tik kai būnu prie kompiuterio. Tam žmogui dėl kokių nors priežasčių dingus iš mano akiračio, jį greitai pakeičia kitas. Ir vėl viskas tęsiasi. Ilgiausiai taip su vienu žmogum bendravau beveik pusantrų metų.
• Per savo gimtadienį visada imu atostogas. Taip pat jų niekada nešvenčiu.

Šitą bevertį apdovanojimą skiriu Skirmantui Tumeliui ir tai pasipūtusiai Viktorijai. Nepranešiu, gal patys pamatys.

Velnio mašina sudrąskanti kūną

Nesu šito reikalo ekspertas, bet dabar tokiu teks apsimesti. Daug kas nori išsibjauroti kūną, bet bijo tai daryti dėl įvairiausių priežasčių, tad aš pabandysiu jus nuraminti, paguosti ir padrąsinti padaryti žingsnį dėl kurio kada nors gailėsitės.

Kaip man išsirinkti tatuiruotę? Durnas sprendimas būtų tik vienas – užsirašyti kieno nors vardą, jei tokiu vardu nesivadina jūsų asmeninis nuosavas vaikas. Visa kita tinka, net jei tai pimpalas ar Pepsi reklama per visą kaktą. Aš norėjau tatuiruotės kažkur penkis metus, tačiau negalėjau išsirinkt. Nenorėjau daryt tokios maždaug pakenčiamos. Tik kartą netyčia internete ieškodamas kažko pamačiau ir pagalvojau, kad va čia jau mano ir niekieno kito. Truputį pakeitėm su tatuiruotę dariusiu meistru pagal mano pageidavimus ir atsiguliau po jo mėsmale. Dar būtų gerai, kad ji bent kažką reikštų, bent simbolišką dalyką tau. Kad ir primintų kokį žmogų ar įvykį, o ne tiesiog būtų kažkoks gražus reikalas, šitaip daug ilgiau tatuiruotė patiks.

Man sakė, kad negaliu darytis liūto tatuiruotės, nes esu Mergelė. Čia skamba taip pat, kaip tu negali išsitatuiruoti Formulės 1 logotipo per visą nugarą, nes nesi automobilis. Darykis tokį piešinį ar užrašą, koks tau patinka. Patarčiau neklausinėti aplinkinių jų nuomonės apie tai, nes ne jie su ja gyvens, ne jie kasdien ją matys (aišku, jei tai nebus padaryta ant nugaros), o tu. Aš paklausiau kitų nuomonės, daugiau nei pusė pasakė, kad maniškis piešinys baisus, per didelis, atbaidys panas ir dar kitaip bandė atkalbinėt. Bet aš žinojau, kad jei jau noriu, neatkalbės nei šautuvą pakišę po nosim.

Nenoriu jos darytis, nes kai pasensiu, tatuiruotė nebeatrodys graži. Tai aišku, kad ji nebeatrodys graži, kai kūnas susiraukšlės, oda nebebus lygi ir panašiai. Bet čia mano nuomonė irgi labai teigiamai žiūri – patikėk, kai tau bus šešiasdešimt ar septyniasdešimt ir oda nebeatrodys lygi, turėsi tiek kitokių problemų, kad tai, kaip atrodys tas piešinys ar užrašas, rūpės mažiausiai. Tave bus susukęs radikulitas, bėgiosi į tualetą kas penkiolika minučių ir nesėkminga bandyti prisiminti kokia šiandien savaitės diena. Apie tą tatuiruotę, kurią pasidarei prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų pamirši irgi. Juolab, kad būdamas tokių metų, kai ji jau bus nebegraži, nebelabai kam rodysi savo pusnuogį kūną. Aišku, jei tai nebus anksčiau minėtas pimpalas per visą kaktą – tada taip, tokio lengvai jau nepaslėpsi.

Betgi tai atrodo taip skausminga. Ir teisingas toks požiūris, ir neteisingas. Labai priklauso nuo kūno vietos, kur daro. Pasak žmogelio, kuris darė, labiausiai skauda pačiam krūtinės vidury, kur tik kaulas ir oda, ir šonuose ant šonkaulių. Man darė krūtinės vidury, o kadangi darė trim sluoksniais, nes dariaus visiškai juodą piešinį, kai odą skuto trečią kartą, skaudėjo taip, lyg bandytų peiliu prapjaut krūtinę kiaurai. Tačiau ant mėsingos krūtinės dalies skausmas buvo labiau erzinantis nei panašus į tą tikrai “oi kaip man skauda”. Net ant peties neskaudėjo itin smarkiai. Ir tos keturios valandos tikrai neprailgo. Gal dėl to, kad labai gerą muziką leido.

Po to gi ilgai negalėsiu po dušu eit, nes negalima kontaktuoti su vandeniu. Čia melas. Galima ir net reikia tatuiruotę plauti po drungnu vandeniu su muilu without perfume, nes reikia nuplaut pradžioje nuolat atsilupinėjančią seną odą bei kraują. Tačiau normaliai su įprasta dušo žėlė nebus galima maudytis iki poros savaičių, priklausomai nuo to kaip gyja ir kokio gylio žaizda padaryta. Aš pasidariau prieš penkias dienas, tai pas mane jau pilnai užsidėjęs šašas, vadinasi, viskas tvarkoj, po apačia jau auga nauja oda. Pakentėti tiek laiko galima, priežiūra labai paprasta, gyvenimas sunkus tik pirmas dvi dienas, po to viskas grįžta į kasdienines vėžes.

Nežinau ar tikrai to noriu, nežinau ar darytis. Jei užsinorėjai tik šiandien, tada nesidaryk, tačiau jei jau nori kurį laiką, kodėl gi ne. Tačiau žinok, pasidarysi vieną, norėsi daugiau. O jos kainuoja daug, jei nesidarai pas kokį nors lievą namuose tatuiruojantį studentą. Nesidaryk pigios, nes gali pasigailėti vos tik pasidarės. Ir lyg tarp kitko, žmonės su tatuiruote visada iš manęs gaudavo papildomą žavumo balą.

The Game by Sunny McAzn

Kažkur skaičiau labai saldžią mintį, kad mes ne nustojam žaisti, nes pasenstam, o pasenstam, nes nustojam žaisti. Labai tikėtina, kad tai tiesa, todėl aš eilinį kartą apsiimu išgelbėti to jūsų nevertas sielas. O žinia paprasta – visi mes žaidžiam žaidimą. Net jei iki šiol to nedarei, dabar darysi. O žaidimas vadinasi labai paprastai – The Game.

The Game yra paprastas žaidimas, kurio visa esmė yra negalvoti apie patį žaidimą. Jei pagalvoji, praloši, o kai praloši, turi apie tai kam nors pranešti. Kaip jau matot, žaidimo laimėti neįmanoma. Galima tik bandyti kuo ilgiau nutolinti pralaimėjimą, kadangi bet kokia mintis apie žaidimą lemia pralaimėjimą.

Jei tiksliau, taisyklės yra labai paprastos:

1. Jei žinai apie šį žaidimą, tu jį žaidi,
2. Kai pagalvoji apie žaidimą, tu jį praloši,
3. Kai praloši žaidimą, tu apie tai praneši kažkam kitam.

Tai pats geriausias žaidimas po Gurpsus, kokį tik esu žaidęs. Žaidžiu nuo to laiko, kai Gintautė pasakė man “you lost The Game”. Ir pradėjęs galvoti, kpš yra tas The Game, aš jį pralošiau. Ji pasakojo, kad pas ją net ant klozeto buvo parašyti rašteliai apie The Game. Nesvarbu, kas parašyta, svarbu, kad pagalvotum.

Plačiau galit paskaityti Wikipedijos puslapyje. Žaiskit, kad nepasentumėt.

Ir kaip jau čia nepridursi – You Lost The Game!

...и подарки ВСЕ унес! (c) Lee_model

Taip taip, paskutinių. Visi žinot gi jau, kad mirsim kitą gruodį. Šitaip pasakoja gerbiamieji majai, o jei jie sako, vadinasi, žino. Būtent todėl šiemet Naujųjų Metų pažadas sau buvo, kad daugiau niekada per Naujuosius sau nebežadėsiu nieko. Ir, rodos, pirmą kartą gyvenime savo ištesėsiu savo New Year’s resolution.

Trumpai apie tai, kas buvo praeitais ir ko nebebus kitais metais. Pirmiausia, gerokai sumažėjo skaitomų tinklaraščių. Šį kartą jų sumažėjo iki tiek, kad visiškai atsisakiau bet kokios skaityklės ir visus juos skaitau naršyklėje. Dauguma išliko tie patys, tad trumpai pasakoju.

• Buržujaus rašinėliai visada smagiausi buvo savo penktadienio internetais. Politika nesidomiu, tai riaušių reportažus praleidžiu.
• Nors Komjaunimas senokai jau rašo rečiau nei aš, vis dar tikiuosi, kad atsigaus ir kartais užeinu patikrint, kas ten vyksta.
• Common Sense skaitau dėl to, kad yra didesnis už Delfį ir protu beveik prilysta Čekuoliui.
• Pasivaikščiojimai tvoromis pasikeitė paprastą ir gražų adresą į ilgą ir nesmagų. Bet vis tiek labai mėgstu.
• Skaitau ir Rokiškį, tačiau skaitymą apsunkina tai, kad reikia ilgai vartyti tarptautinių žodžių žodyną. Vidutiniškai 23 sunkiai plika akimi įskaitomi ir eiliniam žmogui suprantami žodžiai per įrašą.
• Kaspinuotis neberašo. Neaišku kodėl, bet lauksim naujų minčių su gėlėm ir vainikais.
• Pukomuko smagūs atradimai visada patiko. Dar labiau patiko, kad jis jais dalinasi ganėtinai dažnai.
• Vienintelis IT srities žmogus – Ričardas Šmaižys!
• Ir paskutinis, bet ne prasčiausias, tituluojamas metų atradimu ir spejama, kad bus didžiausias metų praradimas, kai ateis Nibiru – ponas Skirtumas T.

Užteks apie kitus, reikia šiek tiek ir apie save. Kadangi esu didis rašytojas, beveik Donelaitis ar net kaip Žemaitė su Maironiu kartu sudėjus, parašiau kelis epinius kūrinius į kuriuos galite užmesti akį dar kartą.

• Išsipasakojau apie tai, kas nepatinka kitų autorių rašomuose tinklaraščiuose. Vieną blogerį pavyko atvesti į tiesos kelią.
• Papasakojau truputį teisybės apie aptarnaujančio personalo požiūrį į klientą.
• Uždaviau porą klausimų religijos tema. Deja, tiek vienas, tiek kitas liko neatsakyti žmonių, kuriuos norėjau išgirsti.
• Ir paskutinėje vietoje daugiausiai diskusijų sulaukęs įrašas apie Afriką, jos vaikus ir labdarą, už kurį susilaukiau grąsinimu, jog mano rūra praras nekaltybę.

Dovanokit, kad paminėjau ne visus iš jūsų, kuriuos kartais atsiverčiu. Taip pat dovanoju, kad ne visi paminėsit mane. Metai buvo ganėtinai gero, manau, šitie bus dar geresni. Kaip kad tokia, rodos, maladiec Agnė sakė, “aš pats sau laimės kalvis, tik kad šūdą, o ne pasagas kalu.”

Ir tradiciškai… Nuoširdžiai tikiuosi, kad jūsų metai buvo prastesni nei mano ir dar nuoširdžiau tikiuosi, kad ateinantys mano metai bus geresni nei jūsų. Linkiu sau daug gerų naujų draugų, stipresnių ryšių su gerais senaisiais, daug sveikatos pakelti dar daugiau alaus ir dar sėkmingos karjeros. O jums linkiu to paties, tik ne tiek daug ir ne taip nuoširdžiai.

Kuo daugiau Snieguolių ir mažiau rūbų, tuo geresnės Kalėdos.

Prieš keletą dienų kalbėjausi su savo darbo grafiką sudarančiu vadovu. Stengiasi žmogus iš paskutiniųjų, kad padarytų visiems palankias sąlygas dirbti šventiniu laikotarpiu. Žinia, dauguma nori su šeimomis pabūti ar bent jau su draugais prisigerti. O va aš pasiprašiau leisti man dirbti tiek per Kūčias, tiek per Kalėdas bei antrą jų dieną.

Matot, gerbiamieji, man Kalėdos nėra tokia šventė, kokią piešia dauguma žmonių. Iš tiesų tai tėra didžiausia apsimetėlių ir veidmainių šventė, per kurią vieni durneliai perka dovanas kitiems durneliams. Būtų viskas lyg ir tvarkoje, jei tos dovanos nebūtų perkamos žmonėms, kurie net nepatinka.

Naują keptuvę uošvei, kuri galėtų degt pragare, bet dabar gi Kalėdos, todėl perkame arba už kokio prekybos centro surinktus kuponus gauname naują kepimo įrankį. Su uošviu nesikalbėjome nuo anų metų švenčių. Ai, dzin, tebūnie jam naujas žadintuvas, nes anas, kur dovanojom pernai, tikriausiai jau sugedo.

Tėvams tikriausiai reiktų kažko didesnio. Visgi mama. Ir visai nesvarbu, kad neskambiname ištisais mėnesiais, jei gyvena kur tolėliau. Tai gal skalbimo mašiną? Televizorių? Viską jie turi. Tai gal kokią pagalvę iš televizijos reklamos, kur dvi perki, dvi nemokamai duoda. Gi tas kitas dvi galima kažkam kitam padovanot, kad nereiktų atskirai pirkt.

Merginai? Čia jau paprasta – dar vieną pliušinį žaislą kaip ir kiekviena kita proga. Svarbu ne rožinį, nes rožiniai skirti tik Valentino dienos progai. Vaikinui? Megztinį mama arba močiutė padovanos, vadinasi, negerai. Va, čia ir įkišim tas dvi papildomas pagalves! Vaikams tik paprasta – pripirkai žaislų, PlayStation 4 ar dar kokią šiuolaikinę jiems reikalingą nesąmonę ir jie mylės jus dar vienerius metus.

Žodžiu, jokio skirtumo ką kam dovanoti: radijo bangomis valdomą malūnsparnį, dar vieną statulėlę į sekciją, megztas kojines, marškinėlius su užrašo “Laisvę Tadžikistanui”, Šarmos knygą ar dar kokį kitą bevertį šūdą. Svarbu gi parodyti, kad “va kaip mes jus mylim, nepamiršom, padovanojom kažką, ko jums tikrai nereikia, bet pas mus buvo užsilikę”. Kaip kad ir mano brolis darbe keitėsi dovanomis. Gavo prie sienos sukamą lentyną gėlėms. Spėju, Kalėdų seneliui rašydamas laišką ne visai tokios dovanėlės prašė.

Tai gal tiesiog imkim ir padarykim kokią nors pasaulinę akciją – padovanokim vienas kitam kojines!

O gi žinot, lietuviai baisiai svetingi – net jeigu jūsų namiškiai gavo pagalvę ar Statkevičiaus vaizduotės vaisiais padabintą matriošką – būtinai būsit pavaišinti kokiu tauriuoju gėrimu. Neaišku tik ko gausit, nes vieniems taurusis gėrimas – alus, kitiems – “Šaltupys”, pas trečius galima gauti ir padoraus už greitą kreditą* nusipirkto brangaus brendžio. Nesvarbu, ką padovanojot, būsit prigirdyti ir aplaistyti visaip. Tik su jaunimu kitaip. Dažnas per tokias šventes geria tiek lyg ruoštųsi pavirst kupranugariu ir pereiti Sacharą.

Tačiau viskas čia gerai. Tiek dovanos, tiek dovanų laistymas, tiek vėmimas apsikabinus (čia negerai, jei esi britas, mat Anglijoje per metus vidutiniškai keturi britai susiskaldo kaukoles į klozetus bevemdami). Ne todėl man Kalėdos nepatinka, ne todėl aš jų nešvenčiu, ne todėl su Užkalniu nesikonsultuoju dėl šių metų kalėdiniam stalui tinkančio vyno.

Kalėdose man nepatinka apsimetinėjimas, kad viskas gerai. Tėvai klykia ant vaikų, daužo juos pagaliais, diržais, kumščiais ar dar kuo, nuolat girtauja. Vaikai bėga iš namų, trainiojasi gatvėmis, daro bet ką, ko negalima, net velniop siuntinėja tėvus ir rėkia kaip jų nekenčia, vagia pinigus iš piniginės. Už ką vėl yra pridaužomi. O tada, pyst, ir ateina Kalėdų metas. Prie Kūčių stalo sėdi ta pati šeima su mėlynėmis nusėstais snukiais ir apsimeta, kad viskas gerai.

O kitam rytui išaušus ir vėl bus viskas kaip buvo anksčiau. Nes jau nebe Kalėdos, o tik per Kalėdas viskas turi būti gerai, tik per Kalėdas negalima rėkti ir trankytis, tik per Kalėdas reikia apsimesti, kad myli tuos, kuriuos keiki kitomis dienomis.

Ramybės jums. Gerų švenčių.

* Greitas kreditas geriausiomis sąlygimis – Pipedijos kreditas.

Iki šios dienos lygiai septyniolika žmonių paklausė, kur aš prapuoliau ir kodėl mano bloge vien tik tyla. Priežasčių yra maždaug septynios, tačiau tarp jų nėra nei vienos, kuri būtų rimta.

• Mokausi dar vieną užsienio kalbą. Ir tai nėra ispanų, prancūzų, vokiečių ar kokia kita populiari ir visų garbinama kalba. Jei nežinot jos, galvą guldau, aklai spėdami nepataikysit iš dvylikos kartų. Tik tryliktas būtų taiklus.
• Pradėjau daryti naują mažą projektėlį, kuriame dėsiu sau patikusius demotyvacinius paveiksliukus. Visada jie man patiko, tačiau pasigedau kokios nors svetainės, kuri nebūtinai talpintų tik gerus, tačiau, kad bent blogų nedėtų. Pažiūrėkit į My Mom Said WOW.
• Nusipirkau akustinę gitarą. Tik ta nelabai dar daug laiko atima, bo stygos baisiai pirštus pjauna.
• Persikrausčiau į Londono centrą, ten kol kas neturiu interneto, atsiras tik dar po kokių dviejų savaičių. Tuo pat ir kompas užlinko, o tas be interneto nieko vertas. Tai nieko ir nedarau pastaruoju metu.
• Artėja Kalėdos, tai stengiuosi slėptis, kad dovanų negaučiau!
• Jau seniai galvojau, kad laikas nustoti rašyti į šitą blogą. Ir tai gavosi savaime, be didesnių pastangų. Nežinau ar dar ką nors čia papaistysiu.

Tai va. Iliustracijos nedėjau, nes tingėjau.

Šiandien vaikštinėjau po naują prekybos centrą „Westfield“ Londono rytuose, slampinėjau dairydamasis, gal rasiu kur pinigus išleisti. Buvo įdomu pažiūrėti ir į žmones, kurie čia lankosi. Nelabai jie skiriasi nuo Lietuvos „Akropolio elito“. Gal net tokie pat – spokso ne tiek į vitrinas, kiek į priešingos lyties padarus lyg lauktų, kol tas kitas prieis ir užkalbins. Bet taip niekas ir neprieina.

Trečiame prekybos centro aukšte pamačiau gerokai tamsesnio gymio vyruką, kuris atvirai spoksojo į žemyn eskalatoriumi besileidžiančių panų iškirptes. Papai patinka ir man, pažiūrėjau žemyn, o ten pilna panų, kurios rodo savo turtus visiems. Didelius ar mažus, bet rodo taip, kad apžiūrėti galima atidžiau nei bet kokį eksponatą muziejuje.

Pamenu, neseniai buvau Lietuvoje, vaikščiojau prekybos centrais, dairiausi žemyn nuo balkonų, tačiau tiek papų nemačiau. Nors ir daug karštesnis oras buvo. Ėmiau galvoti, gal gi lietuvaitės neturi ko parodyt, jei jau nerodo? Juk jei žmonės turi kažką gražaus, visada stengiasi tai pabrėžti. Žmonės – kaip povai su savo plunksnomis – bando suvilioti spalvingiausiomis savo savybėmis.

Pažiūrėjau į tuos vaikščiojančius Himalajus ir Alpes, pažiūrėjau kaip tie ugnikalniai veržiasi. Gražu pažiūrėti, tikrai gražu – laukinė gamta visada kausto akį. Tačiau bent jau aš nepajutau to paprasto seksualumo, kurio buvo pilna Lietuvos gatvėse.

Tada mano akys ėmė žvelgti aukščiau kalnų. Gerokai pasižvalgęs supratau, kad lietuvaitės papų po nosimis kiekvienam nekaičioja ne dėl to, kad jų neturėtų. Paprasčiausiai joms to daryti nereikia vien tam, kad kažką sužavėtų. Lietuvaitės, kitaip nei londonietės, paprasčiausiai gražios. Gražios nuo galvos iki kojų. Arba nuo kojų iki galvos – kaip kam patogiau.

Kai sakau, kad lietuvaitės gražios, o Londono panos baisios, nesupraskit blogai. Tiek Londone apstu gražių panų, tiek Lietuvoje baisių – nors traktoriais arabams vežk. Tiesiog Lietuvoje vaikščiojant nuolat mačiau gražius žmones, o Londone tokių reikia dar paieškoti. Tokių tikrai dailių, o ne vien vaikščiojančių makiažo paminklų.

Ir visai nenustebau, kai taksistas man pasakė, „pažįstų daug gražių anglių, pažįstu daug baisių anglų, o va lietuvės, kurias pažįstu, yra visos gražios“. Tada palinksėjau galva ir tyliai sau pasidžiaugiau, kad mums, lietuviams, gerokai labiau pasisekė, jei jau anie taip mūsiškes giria.

Kada čia, sakei, prasidės krizė?

Buvau Lietuvoje į krizę pažiūrėti. Važinėjau skersai, važinėjau išilgai Tėvynės, visur ieškojau. Važiuodamas dairiausi per langus į pagriovius, krūmus, gamyklų kaminus. Vaikščiodamas gatvėmis dairiausi į parkus, dirsčiojau moterims po sijonais (geriausias dalykas, ką nuveikiau Lietuvoje), į iškirptes, dairiausi pro atdaras dvokiančių barų bei kavinių duris. Žvilgtelėjau net bažnyčion. Po tiltais irgi buvau nuėjęs patikrinti ar nepadaugėjo pakaruoklių.

Apsidairęs, apsižvalgęs ir pasiklausęs žmonių, galiu drąsiai sakyti, kad Lietuvoje krizės nepastebėjau. Ar bent jau ne visai tokią, kokią man piešė gerbiamieji naujienų portalai. Net ėmiau galvoti, kad gandus apie finansinę krizę ir panašias nesąmones sapnavau, o pačioje Lietuvoje apie ją niekas net girdėjęs nėra. Viskas atrodė lygiai taip pat kaip tada, kai prieš tris metus kirtau Lietuvos-Lenkijos sieną.

Praeivių dantyse cigarečių mačiau tikrai, jei ne daugiau, tai bent tiek pat kiek tais senais laikais. Ir visai nesvarbu, kad jų kainos kyla kaip pimpalai kiekvieną rytą. Baruose ir toliau upeliais liejasi alus. Nors gi atseit dabar krizė ir pinigų nėra net svarbiausiems dalykams. Picerijose gausu žmonių, kurie valgo ne pačias pigiausias picas, kai tuo tarpu namie gamintas maistas gali būti daug kartų pigesnis.

Vilniaus ir Kauno „Akropoliuose“ pilna fyfų, kurie perka aukštos klasės brangius rožinius rūbus užuot tą patį šlamštą pirkusios turguje. Vis tiek svarbu spalva. Gatvėse pilna gražiai susitvarkiusių moterų, kai kiekvienas apsilankymas grožio salonuose kainuoja nemažus pinigus. Net jei nueini tik išsipešioti antakių, ar išsispaust pūlių iš kokio tai spuogo, jau nebekalbant apie manikiūrą ir kitas nesąmones, kurios reikalingos tik save prieš veidrodį apgauti. Brangių papuošalų parduotuvės ir toliau prekiauja, nebankrutuoja.

Ledo arenos, kino teatrai pilni žmonių. Vadinasi, žmonės ir toliau gali sau leisti pramogauti už pinigus, kurių „nėra“, nes, matai, dabar – krizė. Jau ir vėl nebekalbant apie vandens atrakcionų  parkus, kur už bilieto kainą koks perkaręs studentas galėtų pusę mėnesio sotus būti. O tie parkai ne pilni, o sausakimši. Prie kokios smagesnės čiuožyklos kartais tenka palaukti ir po dešimt minučių. Ir čia ne savaitgalį.

Po tiltais, ant tiltų ir tikriausiai virš jų prikabinėta reklamų. „Dabar šitas automobilis kainuoja tik 70 tūkstančių litų“, „pirk naują fotoaparatą tik už 8 tūkstančius“, „naujas nešiojamas kompiuteris dabar tik…“ O mes gi visi žinom, kad jei nebūtų paklausos, nebūtų ir pasiūlos. Kitaip tariant, jei nebūtų norinčių švaistytis tūkstančiais, niekas ir tų reklamų nekabintų. (Po tiltais pakaruoklių nepastebėjau daugiau nei įprastai.)

Anksčiau gatvėse nebuvo tiek daug naujų automobilių, brangiais rūbais apsikarsčiusių moterų ar su nepigiais veidrodiniais fotoaparatais vakarais lakstančių paauglių. Taip pat nesumažėjo ir gatvėmis lakstančių pilnutėlių taksi, o jie ne už autobusų talonėlius važinėja, ir ne už baltus centus iš taško į kitą tašką keleivius gabena. Parduotuvėse ant kandonų pakelių vis dar nešviečia „made in china“ užrašas, šaldytuvuose vis dar guli kalmarai, omarai ir amarai. Viskas – naujųjų rusų lietuvių stiliumi.

Vienintelis dalykas, kurio pastebimai sumažėjo, tai jaunimas. Maždaug nuo 20 iki 30 metų amžiaus jaunų žmonių gatvėse kažkaip trūksta. Vakarais Laisvės alėja ar Gedimino prospektas atrodo gerokai nykiau nei prieš tuos tris metus. Susidarė įspūdis, kad pinigų trūkumą žmonės tik išsigalvojo. Tačiau tai – Lietuvos krizė. Jaunimo krizė. Finansų nepritekliaus aš nepastebėjau. Lietuviai ir toliau gyvena gerai.