Tai čia tu, sūka, mano tamponus paėmei?!

Šiandien kartu su jumis norėčiau pasidžiaugti, kad kalėjimuose tiek daug žudikų sėdi. Ir kuo daugiau žudikų, tuo man ir tau geriau. Bent jau turėtų būti geriau, jei esi ganėtinai sveiko proto žmogus ir nemėgsti debilų. Kadangi visada atsiras tokių, kurie nesupras nieko be išsamaus penkių puslapių aprašymo, pabandysiu bent kažkiek pagelbėti toms žmogystoms.

Jei kažkas kažkam praskėlė galvą ir tas antras kažkas numirė, visada tam turi būti priežastis. Turiu omeny, turi būti priežastis paimti kokį kietą sunkų daiktą ir kažkieno galvą padaryti panašią į tarybinį plastiliną. Žudikas sės į kalėjimą ne už tai, kad kažką užmušė, o už tai, kad kažką nubaudė. O bausti jau yra teisėsaugos darbas, o ne bet eilinio žmogelio. Ir daryti svetimą darbą yra nusikaltimas.

Mūsų visuomenėje pilna žmonių, kurių neturėtų būti ir mes turėtumėme džiaugtis, kad kai kurie žmogeliai neturi tiek daug kantrybės taikstytis su debilų debiliškais poelgiais. Ir tada, kaip minėjau aukščiau, paima kietą daiktą ir iš debilo galvos padaro plastiliną. Tarybišką.

Tarkim, stovi debilai kokiam dideliam pastate prie keturių liftų. Visi jie viršuj. Matei kaip jie tą patį mygtuką spaudinėja po penkis kartus kas dešimt sekundžių? Matyt galvoja, kad anie ims ir nustos stoviniuoti tarp aukštų, tiesiai pas juos atlėks. Nes jie mat svarbūs! Gal netgi koks lifto durys ims ir užsidarys būtent tada, kai kas nors vos ranką įkišo vidun. Gal net ją nutrauks! O va kokį silpnesnių nervų žmogelį tokie mygtukų spaudaliotojai išveda iš kantrybės ir tas nulėkia ieškoti vazono. Su cementu viduj.

Arba dundukai, kurie aukštuose paspaudžia abudu mygtukus ir liftui sustojus labai tokiu buku račišku snukiu žviegteli, “o tai liftas aukštyn ar žemyn važiuoja?” O jei įšoka nepaklausę į ne ta kryptimi važiuojantį liftą ir pradeda panikuoti, matai, kaip čia taip gali būti, kad jie ne norėdami žemyn, pradėjo aukštyn važiuoti. Būtent, kaip taip gali būti?! Čia silpnesnių nervų žmogelis neradęs nieko kieto, griebia kokios ponios aukštakulnį ir su kulniuku prakrapšto akį iki tiek, kad būtų matyti, jog ten toj kaukolėj smegenų nėra.

Matot, viskas su žudikais gerai. Jie tiesiog nemėgsta debilus ir nuo to mums tik geriau. Įsivaizduokit koks gražus būtų pasaulis, jei nebebūtų tų mygtukų mėgėjų. Arba tų, kurie eidami kokiam prekybos centre prieš tave tik pyst ir sustoja. Ir dar supyksta, kad į juos atsitrenkei. Arba tų, kurie viešajame transporte grūdasi į traukinius, autobusus ir kitus dalykus anksčiau nei išlipa kiti. Negi šitie nėra iš tų, kurie nusipelno gauti plaktuku per smilkinį?

Ir pavyzdžių yra milijonai, kurių susitikti kasdien tokiais kiekiais nenorėtume. Kiekvieną naktį prieš užmigdamas vis svajoju, kad kažkada išauš ta diena, kai nebebus įkalinami žmonės už žmogžudystes. Tiesiog todėl, kad nebebūtų už ką kažkam galvą į tyrę sutrint.

Taip kad mylėkime tuos, kurie nešiojasi plaktukus ar vazonus pasikišę kur po skvernu. Ir dar kartais juos panaudoja, kai nervai baigiasi. Taip mums gyventi smagiau. O jei nepatiko mano nuomonė, vadinasi, tamstos puodynė irgi plytą kada nors susitiks.

Negalima leisti geram daiktui išlėkti lauk.

Per Kalėdas iškėlėm puotą. Susirinkom visi namiškiai, draugų prisikvietėm ir truputį pasisėdėjom. Neatsimenu kiek ir ko išgėriau, bet tikriausiai nedaug. Žinau tik, kad gavau pakvietimą į gimtadienį, nes kai tokiai mergaitei norėjau atiduoti vieną iš savo gitarų, ji nusprendė, kad nėra jos verta, tačiau greit rado išeitį – viskas būtų legalu, jei aš tą gitarą per jos gimtadienį padovanočiau.

Pagalvojau, oho kokia protinga mergiotė, kas kad gatava jau. Tai va, čia užvakar persimečiau per petį tą gitarą ir nulėkiau (vaizdingas žodis kelionę dviem traukiniais ir autobusu pavaizduoti) į Walhamstow. O tas Walhamstow – tai toks labai nemielas Londono rajonas, kur irgi lietuvių daugiau nei Lietuvoj.

Baliaus aprašyti tikriausiai nereikia, visi jie vienodi. Tik šitam žmonės sugalvojo žaidimus žaisti. Ten visokius gėrimų žaidimus. Prigalvota buvo daug, tačiau žaisti žmonės išdrįso tik du. (Aš buvau gi “fotografas”, man žaisti nebuvo būtina.)

Vienas žaidimas, kurio nežaidėm, vadinosi “Tik neperpilk”. Esmė paprasta: ratu sukama stopkė, į kurią kiekvienas turi įpilti kažko. Tai gali būti alus, likeris, džinas, arielka ar bet koks kitas skystis. Kad ir vanduo iš krano. Geria tas, kuriam pilant bent kažkiek to skanaus gėrimo per kraštą nubėga. Nežaidėm būtent dėl to “bet kokio kito skysčio”, nes matai, žmonės pradėjo ieškoti spragų taisyklėse ir pradėjo sakyti, kad prispjauti ir primyžti irgi galima.

Antras žaidimas, kurį komisija atmetė, buvo “Segtukas”. Tik nepamenu, kokiu atveju ir kas turėjo gerti. Esmę tikriausiat jau nutuokiat. Kažkas prisega kitam asmeniui ant rūbų kur nors segtuką, o kitas užmerktomis akimis jo ieško. Rodos, per vestuves žaidžia tokį. Tik va berniokų delegaciją išbalsavo žaidimą po to, kai moteriškių frontas pareiškė, kad nei šiknos nei papų čiupinėti negalima.

Nežaidėm ir trečio žaidimo, kur reikėjo arba pabučiuoti kažką, arba teisybę pasakyti. Nusprendėm, kad per šitą žaidimą labai greitai galima į snukį gauti.

Žaidėm užtat skaičiavimo žaidimą “Šeštokas”. Gimtadienio mergaitei šitas žaidimas baigėsi nekaip. Šita nesąmonė žaidžiama labai paprastai – paeiliui skaičiuojama nuo vieno iki daug. Visi garsiai taria skaičius, o tas, kuriam kliūva skaičius kaip nors susijęs su šešiais, turi jo neištarti, o suploti. Tai gali būti šeši, nes šešetas su šešiais yra susijęs (tikiu, atsiras žmonių, kurie durni ir bandys ginčtytis), dvylika, nes dalijasi iš šešių be liekanos, šešiolika, nes skaičiuoje yra šešetas, ir panašiai. Jei manai, kad lengva, pabandyk suklįsti porą kartų netyčia suplojęs nevietoj ar ne pagal eilę pasakęs skaičių, nes su kuo nors užsikalbėjai, o tada jau klaidų darysi daugiau nei Viktaras duodamas interviu.

Po to žaidėm šaradas. Čia jau visi žinot – vienas sugalvoja žodį, pasako tyliai kitam, o tas jau turi be garsų suvaidinti tą dalyką taip, kad kažkas atspėtų. Buvo paprastų žodžių – gėlė, medis, invalidas, pimpalas. Sudėtingesnių – saulėlydis, žvakė, stovėjimo aikštelė. Ir sunkių – Kempiniukas, sankryža, žvyrkelis. Susitarėm, kad tokių žodžių kaip elektronas, saulės energija ir inercija sakyti negalima. Gaila, nes jau kaip tik norėjau sakyti “tapetai”.

Kitam gimtadieniui pasiruošiu žodžius iš anksto. Pamatysit, parazitai, pamatysit!

Gather by Nikos Vasilakis

Šitas trumpas mano komentaras skirtas pavydžioms įvairaus amžiaus anksti susenusioms boboms, kurios bado pirštais drąsesnes, gražesnes, daugiau pinigų turinčias ar bet kuo kitu pranašesnes moteris. Tos bobos man primena Neringą – bado pirštais ir galvoja, kad atstovauja viso pasaulio nuomonę, kuri vienintelė tėra teisinga.

Seniai prenumeruoju kvailus pokštus iš “Aš Vyras” Facebook puslapio – kartais visgi prajuokina, o ir šiaip smagu pamatyti nepažįstamų mergaičių nuotraukų tarp super mamyčių prikrautų nuotraukų kaip jų super vaikučiai jau užderėjo. Visi gi žino, patinka man nuogos panos. Jei ne nuogos, tai bent pusnuogės.

Kažkada “Aš Vyras” sugalvojo, kad reikia pradėti talpinti gražių lietuvaičių nuotraukas, kurios pačios jas ir atsiunčia. Aišku, pasitaiko ir baisių, kurios galvoja esančios modeliais, bet iš esmės, manau, tai vykusi nuotraukų galerija, kurioje visi dairosi ir seilę varvina jau nebe į užsienio aktores, apkarpytas porno nuotraukas ar dar bala žino ką. Visai dairosi į savas tautietes, kurios vaikšto gatvėmis tarp mūsų – drąsesni gali jas ir pačiupinėti.

Bet argi viskas gali būti gražu, kai vieną puslapį mėgsta daugiau nei 30 tūkstančių žmonių? Jokiais būdais! Va, šiandien žurnalas patalpino vėl kelias dailias lietuvaičių nuotraukas – vienoj iš jų buvo šviesiaplaukė mergaitė su šiek tiek prasegta kailine liemene. Visos krūtinės nesimato, tačiau nuotrauka ganėtinai atvira. Bet jūs tik pagalvokit – ji nedėvi liemenėlės!

Aišku, atsirado pora pagiežingų bambeklių, kurios pradėjo rėkti, kad čia vyrams tik tai svarbiausia, kad, matai, grožis tai tik papai. Čia tos pačios, kurios ir po paprasčiausiomis gražesnių nei jos pačios panų nuotraukomis pasakoja kokios antai akys žvairos, kokia stora ar kaip rūbų nemoka suderinti. Ir papus matyt lygina su savais. Jei mažesni – lenta, girdi, net mišku atsiduoda. Jei didesni – karvė, tokias tik melžt, dar porą metų ir kauks naktimis – gi nugaros išvarža jau dabar vos ne kiaurai persišviečia.

 Ei, mergytės bambeklės, ar esat jautusios “kiaušų” svorį? Ne tų kiaušų, kuriuos kartais tenka palaikyti ir paritinėti delne, tų kitų, kurie su drąsa asocijuojasi. Sėdit per dienas prie kompiuterio tikriausiai net neišsivyniojusios iš chalatų, spoksot į už save gražesnes ir graužiat stalo kampą. Labiausiai pavydit toms, kurios drąsesnės, kurios “turi kiaušų” padaryti, apie ką jums pagalvojus, tikriausiai smegenys kelis kartus pakeičia spalvą. Pažiūrėkit į nuotrauką viršuje – beveik kiekviena norėtų būti vietoj tos panos. Bet gi ble, ką pagalvos draugai, kūrva išvadins. O ir šiaip baisu gi nusirengti prieš fotografą, taip? Gi jis niekada nematęs nuogos panos ir puls iškart per užpakalį dulkint vos tik nusimesi rūbus.

Žinot, man tikriausiai neužtektų drąsos nušokti iš 30+ kilometrų aukščio, kai laisvai krisdamas kelias minutes žmogus greičiu aplenkia garsą, ir pagerinti dabartinio rekordo, tačiau jei kada nors mane pamatysit rėkiantį, kad tokie žmonės daunai, tik užsimušti ir palikti žmoną su vaikais vieną tenori, galėsit užmėtyti akmenimis ir aukštakulniais. Tad, mergyt, jei neturi drąsos padaryti tai, apie ką paslapčia galvoji, nutilk amžiams ir toliau krauk vienodas snukelio nuotraukas. Arba kaip sako vienas žymus Lietuvos veikėjas, “duskit, pavidolei”. Nuoširdžiai tikiuosi, kad teko tik kartą fotografuoti bailiukę ir tikiuosi, kad daugiau neteks.

O dabar, dundukės, išliekit tulžį – jau turėjo jos gerokai prisikaupti pas tamstas. Liekit drąsiai ir daug, kaip koks Račas ant Užkalnio. Bent šį kartą pabūkit drąsios bobos, gi internetas “kiaušų” pridėti turėtų – gi čia ne nuotrauka, ne išvaizdą teks apnuogint.

Nukritau ir nežinau kaip atsistoti.

Jau senokai norėjau išmokti važiuoti riedučiais ir taip nutiko, kad kažkada sutikau iš pažiūros gana protingą žmogų, kuris užsiminė, kad nusipirko tą dalyką internetu ir dabar bandyt neužsimušti ir jei noriu aš neužsimušti irgi, man reikia taip pat nusipirkti riedučius. Daug laiko nepraėjus aš jau juos turėjau ir dabar jums papasakosiu kaip išsirinkti savo pačius pirmus džiaugsmus, nes tai, kaip pasirodė, yra labai sudėtingas ir atsakingas reikalas.

Pirmiausia reikia nueiti į parduotuvę, kuri prekiauja riebučiais, riedlentėmis, paspirtukais ir kitais smagiais dalykais, su kuriais nusisukti galvą labai lengva. Aš tokią susiradau Londone prie pat Marble Arch – “Blue Room” vadinasi. Kai surasit parduotuvę, dar nesidžiaukit, nes reiks surasti kampą, kuriame sukabinti riedučiai, o užduotis – irgi ne iš lengvųjų.

Ten bus prikrauta visokių riedučių. Dažniausiai jie turės keturis ratukus. Skirtumų tarp jų nedaug, nes mes aiškiai žinom, ko atėjom. O atėjom nusipirkti gerų riedučių. Tie, kurių ratukai išdėstyti po du į dvi eiles (nu kaip mašinos ratai) skirti išsipisinėti ir jais besivažinėjančius žmonės anksčiau degino ant laužų lygiagrečiai su raganomis. Taip pat yra su labai dideliais ratukais, tačiau jei mums reiktų dviračio, mes jį ir pirktume. Yra ir su itin mažais ir labai tvirtu batu – jie jau skirti agresyviam važinėjimui visokiose aikštelėse, tad juos pasilaikykim ateičiai.

Mums reikia išsirinkti vienus iš tų riedučių, kurie yra su standartiniais 8 centimetrų skersmens ratukais. O čia jau belieka tik dvi rūšys: pradedantiesiems ir normaliems. Mat pirmieji visada komplektuojami su stabdžiu prie vieno ar prie abiejų riedučių. Ir tarpas tarp pačių ratukų yra gerokai didesnis, o tai suteikia daugiau stabilumo. Antrieji skirti pažengusiems, o tai reiškia itin mažą tarpą tarp ratukų, kas stabilumo tikrai neduoda, tačiau daug lengviau manevruoti. Rimtesni neturi stabdžių pridėtų (galima nusipirkti atskirai), tačiau gi mes nežadam būti pradedantieji ilgą laiką, tad drąsiai imam tikrai gerus, kad užtektų ilgam ir nereiktų pirkt antrų, kai pramoksim. O tie stabdžiai… Vis tiek su jais stabdyti negalėsi, nes bijosi pakelti vieną koją, o kai nebebijosi, jau bus galima ir su kitu riedučių sustabdyti padarius T raidę! Pats pirkau Powerslide Hardcore Evo!

Apsaugos reikalingos tik ant rankų – ant kelių ir alkūnių apsaugas dedasi tik bailiai, o mes gi tokie nesam. Ir pasaugas renkantis reikia imti tokias, kad nesuplyštų po pirmo kritimo. O kritimų bus, patikėkit, jų tikrai bus. Tačiau visada galima atkišti rankas ir viskas bus gerai – niekas nenukentės. Svarbiausia nebijoti važiuoti ir daryti nesąmones net jų nemokant. Šalmo irgi nereikia – kvailai atrodo, sunkus, prie žemės traukia. Žodžiu, jei nesmarkiai krisi, tai jis nereikalingas, jei krisi smarkiai, jis nepadės. Tad šalmas – bereikalingos išlaidos. Geriau papildomą šimtą karalienių kuprinei ar geresniems riedučiams skirti.

Tiesa, labai svarbus momentas mokinantis važinėti parke – venkite tų mažų šakelių, kurios nukritusios mėtosi ant žemės – tokia šakelė patekusi tarp ratukų juos tiesiog sustabdo, o tada einate bučiuoti asfalto. Arba kaip man buvo vakar ir kaip tai atpasakojo iš pažiūros protingas žmogus – didžiulis kamuolys dulkių!

Lietuva, mias tavias pasilgom.

Iš Lietuvos išvažiavau ligiai prieš keturis metus šiandien kaip tik ta diena kai pirmą kartą ikeliau koją į karalienės žemę. Če buvo ir gerų ir blogų dienų, bet noriu dabar parašiti apie tai kas mane paskatino padariti tokį spriadimą savo givenimia.

Lietuvoja man buvo labai sunku giventi niekaip nesisekė susirasti gero darbo. Tai ten makdonaldia ir panašiose firmuose dirbau o geresnio nėkas nepasiulė nors esu viras su smegenais ir daukką dirpti moku.

Labiausei norėjau dirpti kompiuterinėja imonėja konsulnantu kur žmonės skambija ir pasakoja kaip iems kas nors nutiko su internetu kažkokeis servereis ar šeip ko nors nesupranta. Tada bučiau pasakojes ir padėjes aniems ir per telefoną ir per elektoninį laiška.

Dar buvau nuėjas pabanditi isidarbinti senukuosia bet sakė kad truksta žinių apie daiktus kur jie pardavinėja. Če biški nesuprantu aš anų. Niagi jie galvoja, kad aš negaliu žmonėms padėti išsirinkti naują televizoriu kai visą savo givenimą mėgau siadėti prie jo ir žiurėti viską? Durnialei.

Iš darbo makdonaldia daug neuždirbsi tai ir man atėjo financinei sunkumai. Reikėjo rinktis ar važioti į Ajriją ar Angliją ar toleu sunkei dirbti ir nieko gero neturėti. Pasirinkau pirma varijantą ir išvažiavou viską gerai apgalvojas.

Če kažkur skaičiou kad Lietuvai truksta kvalifikuotų darbininkų jou dabar. Aš galvoju kad jai nebutu taip negražei elgiasi su manim tai nebučiou išvažiavias kaip ir kiti tikrausei. Jautiamės nereikalingi Lietuvoja tiek žmonėms tiek valstibei.

Tokiu kaip mano istorijų ira dauk. Kai taip elgetės tai ir nutiaka tie protai į užsenius. Užtat kitos valstibės ir kila ekomonika auga kaip ant melių. Jai gražei elgtutus valžia gi visi parvažiotų. Vėl butu dauk darbiniku ir niekam ju netruktu.

Pasilgau Lietuvos ir letuvių.

Šitos visos rankenėlės yra labai svarbios. Kai kažkurią iš jų pasuki, nutinka nuostabūs dalykai. Tereikia žinoti kurią, o šito nežino nė pats Rokiškis.

Sutikit su manim, kad vienas iš pačių populiariausių klausimų pažindinantis skamba maždaug taip – tai ką mėgsti veikti laisvalaikiu? (Šį kartą praleiskim lietuviškuose klubuose vyraujantį klausimą, vos tik kas nors pamato priešingos lyties asmenį maigantį telefoną – ar man rašai žinutę?) O atsakymų apie laisvalaikį būna daug ir visokių. Nusivylusios namų šeimininkės sakys, kad mėgsta žiūrėti “Nusivylusias namų šeimininkes”, kitus bobiškus serialus, jaunesni vyrai (patys save išdidžiai vadina virukais!) sakys, kad mėgsta parke kamuolį paspardyti, bėgioti, muštis ar pasigerti, o prasiblaivius pasigerti dar kartą. Visi daro kas jiems atrodo smagiausia, tačiau bene kiekvienas žmogus būtinai pasakys, kad mėgsta klausytis muzikos.

Šiandien nebūsiu piktesnis nei visada ir nebandysiu lyginti muzikinių skonių, bandydamas kišti savo asmeninę nuomonę, kad Cicinas geriau už Makejevą, Gravel – už Rebelheart, o Jazzu klausytis smagiau, kai ji dainas atlieka ne su Mario Basanov, o su Leon Somov. Taip pat nebandysiu pasakoti, kad dubstepo, kuris geriausiu atveju primena metalo apdirbimo staklių skleidžiamą garsą nei muziką, klausymas yra nesveikas širdžiai, roko muziką klausantys žmonės yra įdomiausi, o klubinę muziką mėgstančios šviesiaplaukės yra tikrų tikriausios blondinės. Šiandien aš nesijaučiu Užkalniu (šitas žodis greitu metu, manau, taps būdvardžiu), todėl pasiliksiu tai kitam kartui, kai būsiu piktesnis ir blogesnis – koks būnu ką tik namo parskridęs iš Lietuvos.

Šiandien norėčiau pabaksnoti kokiu buku pagaliu į šonkaulius tiems, kurie atiduoda paskutinius kruvinu prakaitu uždirbtus svarus tam, kad aplinkiniai galvotų, jog šie yra turtingesni už pasaulinio lygio futbolo žvaigždes. Drįsčiau teigti, kad kiekvienas iš mūsų pažįsta ne po vieną tokį lietuvaitį, kuris sumoka beprotiškas sumas už tai, kad pareklamuotų save ir galėtų žvilgčioti į kitus, bandydamas suprasi ar kas nors jau pastebėjo jų iššaukiančią prabangią išvaizdą, kuri dažniausiai būna tiesiog nevykęs vieno garsaus prekinio ženklo bandymas suderinti su likusiais pigiais ir jau gerai nudėvėtais rūbais ar aksesuarais.

Tas pats yra ir su tuo muzikos klausymu. Jau gana dažnai galima pastebėti Lietuvos išeivį su ausinėmis lakstantį po Londoną ir linksintį į, matyt, Butkutės dainų taktą. Ir ne bet kokiomis ausinėmis, o “Monster by Dr. Dre“. Ir kas čia tokio, kad tai tik beprotiškai aukštos kokybės ausinių beprotiškai prastos kokybės kopija, gaminta rankomis Kinijos kaimelyje, į kurį nuvažiuoti galima tik pasikinkius arklį? Matai, svarbiausia, aplinkiniai galvoja, kad čia originalios, daug kainuojančios ir geros ausinės, katros ausis užpildo įvairių diapazonų laime. Cha! O dar mane pasipūtusiu vadinat! Bakst pagaliu į užpakalį tokiems žiopliams.

Galbūt ne tokiu dideliu pagaliu, tačiau reiktų gerai bakstelti ir kitus – piliečius, kurie išleidžia daugiau nei šimtą Karalienių už originalias “Monster by Dr. Dre” ausines, kurios laikomos kad ir ne pačios aukščiausios kokybės, bet vienomis iš geriausių masiniam vartotojui skirtų muzikos klausymosi padargų (galėčiau paminėti Shure ar Klipsch, bet ir taip nesinori varginti jūsų su gerų firmų pavadinimais – pirkit pigius daiktus), tačiau jas jungia prie savo telefono ir klausosi tragiškos kokybės MP3 muzikos, kuri išlikusi nuo sovietinių laikų, kai kompiuterių diskai buvo mažytės talpos ir laikyti daug muzikos juose buvo tiesiog prabanga. Ta muzika yra labiau suspausta, nei galimą suspausti kempinę besitaškant vonioje. Taip išsunkta kokybė ir švarumas, kad muzikoje visiškai nebelieka muzikos. Nors, leiskit prisipažinti, pirmiausia ir aš pirkau ausines, tik po to visų aukštinamą iPodą iškeičiau į normalų nešiojamą muzikos grotuvą. Galit už tai ir mane nesmarkiai bakstelt.

Kaip ten bebūtų, manau, MP3 vis dar dera tuose namuose, kuriuose galima rasti dvi mažytes prie monitoriaus pastatytas kolonėles, kurių įjungimo mygtuko spragtelėjimas skamba garsiau nei pačių kolonėlių skleidžiama muzika. Tuose namuose, kuriuose vandenį arbatai vis dar virina ant ugnies statomuose viduliuose. Tuose, kuriuose telefonas vis dar turi numeriui rinkti skirtą skylėtą diską. Na ir, iš bėdos, dar tuose, kuriuose muzikos klausomasi nešiojamuose kompiuteriuose sumontuotomis kolonėlėmis. Tačiau tik ten ir niekur kitur.

Prie aukštos kokybės ausinių, kurios daugiau skirtos parodyti, kad už minimalią algą uždirbamą fabrike, galima nusipirkti kažką gero, reiktų nusipirkti ir padorų grotuvą, kuris dažniausiai net pigesnis nei iPod. Tą, kuris palaiko nesuspaustą muzikos formatą ir leidžia mėgautis tokiu garsu, kokį girdį studijoje kūrinius įrašinėjantys žmonės. Tiesiog ieškokit aprašyme prie palaikomų formatų žodelio FLAC. Šito keistoko termino reikšmė verčiasi maždaug taip: “beprotiškai fantastiškos kokybės, kokią mėgo Mocartas, muzika”. Tai nebus kažkas, nuo ko išsižiosite, tačiau skirtumas daugiau nei akivaizdus. Ir pažindinantis nuo šiol reiktų imti klausti, “o kaip tu tos muzikos mėgsti klausytis?”

Klausykitės muzikos taip, kaip tai darydavo Olimpo kalno dievai.

Mielai prigulčiau šalia šitos mergaitės. Kartu picą valgytume, apie gyvenimą kalbėtumėme visą vakarą. Iš ryto dar picos pasišildytume.

Taip jau nutiko, kad piktas gnomas Arvydas vėl lankėsi Lietuvos sostinėje Vilniuje ir gyveno senamiestyje ištisą savaitę. Viešbutuką pasiėmė prie pat Aušros vartų, kad ir miestas arti būtų maistui, alui, pažįstamiems, ir iš stoties rajono kokią tai kūrvą tempt namo toli nebūtų. Apie atostogas ir Lietuvą dar parašysiu visokių gerų ir blogų dalykų. Dabar apie maistą.

Beveik visada maitinausi vienoje picerijoje. Net pusryčiaudavau, mat visada pramiegodavau viešbutyje pusryčių metą. Ir vienas dalykas paliko neišdildomą įspūdį – kol pavalgydavau, atsigerdavau, kelis kartus išgirsdavau dvi tas pačias dainas. Susidarė įspūdis, kad ta picerija turi grojaraštį iš dešimties dainų, o atsitiktinės tvarkos algoritmas pataiko vis ant tų pačių.

Ir dainos mane tikrai nustebino. Pateikiu tris dainas ir po jomis esančius konkursinius klausimus. Laimėtoją kada nors pavaišinsiu alum*.

Kurios dvi dainos nuolat skambėjo picerijoje ir kuris tai picerijų tinklas, kuris mėgsta tokią susimąstyti priverčiančią jau dabar legendinę muziką leisti kas penkiolika minučių?

*apie įsteigtą prizą galit pamiršti.

Pabudau šiandien su ganėtinai sunkia galva. Žinot gi tą jausmą, kai vakar buvo gera, o atsibudus ryte galvoje gaudžia tie patys vakarykščiai simfoniniai orkestrai. Tikiuosi, kada nors ateis laikas, kai po tokių vakarų galvoje rytais tvyros ramybė. Tokiais rytais tikriausiai kiekvieno galvoje skamba tas pats – daugiau to nebedarysiu. Niekada niekada. Aišku, pažadai lieka neištesėti, tačiau tai nekeičia fakto, kokie sunkūs tie rytai.

Pabudus su tokia nuotaika, norisi kuo mažiau triukšmo ir nesąmonių, o čia vos įsijungus Facebook – kaip šlapiu skuduru per snukį – trys draugai pasidalino apdegusio vaiko nuotrauka, kurią matot viršuj, ir paprašė visų pasidalinti ta nuotrauka ar bent paspausti “patinka”, nes, matai, ne kas kitas, o pati Facebook kompanija paaukos pinigų tam vaikui. Trys doleriai už tai, kad pasidalinsi, doleris už tai, jei patiks.

Negi, atsiprašant, vis dar yra tokių debilų, kurie tiki, kad kokia nors kompanija, kurios tikslas yra susikrauti didžiausią įmanomą skaičių pinigėlių, tikrai duos kažkokiam nupiepusiam vaikui pinigų vien už tai, kad kažkoks asilas taip nusprendė? Negi tikrai tie besidalinantys tokiu mėšlu tuo tiki? Būkit tikri, kompanijos ne tik apie tuos vaikus nežino, bet net jei nuneštum pas juos prie durų jį, anie tik paspirtų tolyn, kad nesimaišytų. O dabar, pasidalink šituo straipsniu ir dėdė Markas duos pinigų už Alytaus gyvenančiai senutei išsikasti naujam šuliniui, nes senasis išdžiuvo.

Pamenu, prieš kokius dešimt metų buvo labai populiarūs laiškai, kuriuos reikėdavo išsiųsti mažiausiai trim naujiem adresatam, nes kažkas irgi ten pinigų duodavo už kiekvieną persiųstą laišką. Tik tada dar grasindavo, kad jei ignoruosi ir nepersiųsi, nukris pimpalas ar vietoj papų išdygs kaktusai. Jaučiu, anuo siuntinėdavo panašūs asilai, kurie šitomis nuotraukomis prašo dalintis.

Nuoširdžiai norėčiau, kad išleistų tokį įstatymą, kad tie žmonės būtų sušaudomi iškarto už tokių nuotraukų pasidalinimą. Nes tai ne gerumo rodymas. Tai rodymas, kokie debilai esat ir kokiais debilais laikot visus kitus, kurie tą nuotrauką pamatys. Supraskit, niekam, išskyrus jų pačių tėvus, tie vaikai nerūpi. Net tom seselėm, kurios rūpinasi jais – tai tik jų darbas, kuriam pasibaigus tie vaikai pamirštami.

Konanas visada sau pasiimdavo labiausiai patikusį prizą pats.

Šita kasmetinė tradicija man labai patinka ne dėl to, kad tai yra kažkoks savireklamos būdas, o dėl to, kad labai aiškiai parodo kaip greit mažėja aktyviai įrašus auginančių blogų skaičius. Kaip ten bebūtų, maniškis jau prie išnykimo ribos. Nors ir nesitikėjau, šiemet vėl gavau tą nesąmoningą apdovanojimą iš Kaspinuočio, kuris, pagaliau, po septynių metų pertraukos vėl parašė įrašą. Nors ir buvo gėdingai priversta.

Viso šito reikalo esmė paprasta – už visiškai nieką skiriamas apdovanojimas, tereikia rašyti blogą. Kai tokį gauni (kažin kuris čia pradėjo Lietuvoj pirmas?), reikia jį skirti kažkam kitam, o tada papasakoti apie save, rodos, septynis dalykus. Parašysiu mažiau.

Pagal protokolą, keli dalykai apie mane:

• Kartais padarau kontaktų pavasarinius apsivalymus. Pereinu Facebook, Skype kontaktus ir visada randu, ką pašalinti. Paprastai tai būna iš kažkur atsiradę buvę klasiokai, kurie taip niekada ir neparašo, blogo skaitytojai, kurie irgi neišstena daugiau nei “labas, ką veiki, kaip sekasi?” ir šiaip visokie žmonės, su kuriais nebendrauju ir bendri interesai nesieja. Nekaupiu kontaktų, jei kažkuris žmogus nusibosta, ištrinu greit.
• Mėgstu pirkti daiktus, kurių man visai nereikia. Kaip antai, iPad 2 ar gitara. Tiesa, iPad panaudojau kokius keturis kartus per tą pusmetį kurį turiu ir vėl panaudosiu skrisdamas Lietuvon gegužę (kas alaus?), o su gitara labai lėtai groti išmokau dvi dainas jau! Tiesa, labai lėtai. Tačiau iš esmės tai nereikalingi dalykai ir tokius aš pirkti mėgstu.
• Esu Apple produkcijos mėgėjas. Nesakau, fanas dėl to, kad tai nėra fanatiškas visų dalykų garbinimas, tačiau man patinka jų gaminamų įrenginių kokybė, paprastumas naudoti. Mėgstu iš iTune pirk muziką, programas, nes tai paprasta, turiu iPhone 4S, nes visada norėjau išbandyti ir kaip tik Vodafone pasiūlė prasitęsti kontraktą, tai pasiėmiau. Nuo seno turiu iPod Touch, kai pirmą kartą pirkau vogtą. Manau, kad tai labai patogus grotuvas. Turiu iPad 2, nes norėjau planšetės nuotraukoms rodyt, filmams žiūrėt ir pan. Noriu iMac ir žadu jį nusipirkt vasarą. Tam yra svarių priežasčių, kodėl nebe asmeninio kompiuterio, tačiau tai parašysiu kada nors atskirame įraše.
• Visada turiu kokį nors žmogų internete su kuriuo bendrauju nesustodamas. Skype, Facebook, žinutės, skambučiai. Ir tai būna nuolat, ne tik kai būnu prie kompiuterio. Tam žmogui dėl kokių nors priežasčių dingus iš mano akiračio, jį greitai pakeičia kitas. Ir vėl viskas tęsiasi. Ilgiausiai taip su vienu žmogum bendravau beveik pusantrų metų.
• Per savo gimtadienį visada imu atostogas. Taip pat jų niekada nešvenčiu.

Šitą bevertį apdovanojimą skiriu Skirmantui Tumeliui ir tai pasipūtusiai Viktorijai. Nepranešiu, gal patys pamatys.

Velnio mašina sudrąskanti kūną

Nesu šito reikalo ekspertas, bet dabar tokiu teks apsimesti. Daug kas nori išsibjauroti kūną, bet bijo tai daryti dėl įvairiausių priežasčių, tad aš pabandysiu jus nuraminti, paguosti ir padrąsinti padaryti žingsnį dėl kurio kada nors gailėsitės.

Kaip man išsirinkti tatuiruotę? Durnas sprendimas būtų tik vienas – užsirašyti kieno nors vardą, jei tokiu vardu nesivadina jūsų asmeninis nuosavas vaikas. Visa kita tinka, net jei tai pimpalas ar Pepsi reklama per visą kaktą. Aš norėjau tatuiruotės kažkur penkis metus, tačiau negalėjau išsirinkt. Nenorėjau daryt tokios maždaug pakenčiamos. Tik kartą netyčia internete ieškodamas kažko pamačiau ir pagalvojau, kad va čia jau mano ir niekieno kito. Truputį pakeitėm su tatuiruotę dariusiu meistru pagal mano pageidavimus ir atsiguliau po jo mėsmale. Dar būtų gerai, kad ji bent kažką reikštų, bent simbolišką dalyką tau. Kad ir primintų kokį žmogų ar įvykį, o ne tiesiog būtų kažkoks gražus reikalas, šitaip daug ilgiau tatuiruotė patiks.

Man sakė, kad negaliu darytis liūto tatuiruotės, nes esu Mergelė. Čia skamba taip pat, kaip tu negali išsitatuiruoti Formulės 1 logotipo per visą nugarą, nes nesi automobilis. Darykis tokį piešinį ar užrašą, koks tau patinka. Patarčiau neklausinėti aplinkinių jų nuomonės apie tai, nes ne jie su ja gyvens, ne jie kasdien ją matys (aišku, jei tai nebus padaryta ant nugaros), o tu. Aš paklausiau kitų nuomonės, daugiau nei pusė pasakė, kad maniškis piešinys baisus, per didelis, atbaidys panas ir dar kitaip bandė atkalbinėt. Bet aš žinojau, kad jei jau noriu, neatkalbės nei šautuvą pakišę po nosim.

Nenoriu jos darytis, nes kai pasensiu, tatuiruotė nebeatrodys graži. Tai aišku, kad ji nebeatrodys graži, kai kūnas susiraukšlės, oda nebebus lygi ir panašiai. Bet čia mano nuomonė irgi labai teigiamai žiūri – patikėk, kai tau bus šešiasdešimt ar septyniasdešimt ir oda nebeatrodys lygi, turėsi tiek kitokių problemų, kad tai, kaip atrodys tas piešinys ar užrašas, rūpės mažiausiai. Tave bus susukęs radikulitas, bėgiosi į tualetą kas penkiolika minučių ir nesėkminga bandyti prisiminti kokia šiandien savaitės diena. Apie tą tatuiruotę, kurią pasidarei prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų pamirši irgi. Juolab, kad būdamas tokių metų, kai ji jau bus nebegraži, nebelabai kam rodysi savo pusnuogį kūną. Aišku, jei tai nebus anksčiau minėtas pimpalas per visą kaktą – tada taip, tokio lengvai jau nepaslėpsi.

Betgi tai atrodo taip skausminga. Ir teisingas toks požiūris, ir neteisingas. Labai priklauso nuo kūno vietos, kur daro. Pasak žmogelio, kuris darė, labiausiai skauda pačiam krūtinės vidury, kur tik kaulas ir oda, ir šonuose ant šonkaulių. Man darė krūtinės vidury, o kadangi darė trim sluoksniais, nes dariaus visiškai juodą piešinį, kai odą skuto trečią kartą, skaudėjo taip, lyg bandytų peiliu prapjaut krūtinę kiaurai. Tačiau ant mėsingos krūtinės dalies skausmas buvo labiau erzinantis nei panašus į tą tikrai “oi kaip man skauda”. Net ant peties neskaudėjo itin smarkiai. Ir tos keturios valandos tikrai neprailgo. Gal dėl to, kad labai gerą muziką leido.

Po to gi ilgai negalėsiu po dušu eit, nes negalima kontaktuoti su vandeniu. Čia melas. Galima ir net reikia tatuiruotę plauti po drungnu vandeniu su muilu without perfume, nes reikia nuplaut pradžioje nuolat atsilupinėjančią seną odą bei kraują. Tačiau normaliai su įprasta dušo žėlė nebus galima maudytis iki poros savaičių, priklausomai nuo to kaip gyja ir kokio gylio žaizda padaryta. Aš pasidariau prieš penkias dienas, tai pas mane jau pilnai užsidėjęs šašas, vadinasi, viskas tvarkoj, po apačia jau auga nauja oda. Pakentėti tiek laiko galima, priežiūra labai paprasta, gyvenimas sunkus tik pirmas dvi dienas, po to viskas grįžta į kasdienines vėžes.

Nežinau ar tikrai to noriu, nežinau ar darytis. Jei užsinorėjai tik šiandien, tada nesidaryk, tačiau jei jau nori kurį laiką, kodėl gi ne. Tačiau žinok, pasidarysi vieną, norėsi daugiau. O jos kainuoja daug, jei nesidarai pas kokį nors lievą namuose tatuiruojantį studentą. Nesidaryk pigios, nes gali pasigailėti vos tik pasidarės. Ir lyg tarp kitko, žmonės su tatuiruote visada iš manęs gaudavo papildomą žavumo balą.