Tobulos pažinties skelbimas

Brangusis, tu net matytum kaip aš tavęs laukiu...

Yra keli žmonės, kurie nepaisant visokių nesąmonių, kurias dažnai darau, vis tiek skaito šitą blogą jau daugiau nei du metus. Ir tie žmonės puikiai žino, kad viena iš mano mėgstamiausių temų yra moterys. Arba atskiros jų dalys. Šitos temos nevengiu niekada. Tiek internete rėkiu garsiai ir dažnai, tiek prie stalo geriant alų. Ir kartas nuo karto išgirstu tą patį klausimą. Arvydai, o kas tau yra ideali moteris?

Kai buvau jaunas, pasimesdavau, po to sugalvojau pabandyti aprašyti tą idealią moterį, gavosi neblogai, tačiau po kurio laiko pasirodė, kad kai kurie dalykai, kuriuos parašiau, nė iš tolo netinka idealiai moteriai, o kai kurių dalykų nepaminėjau. Todėl šitas įrašas bus anksčiau buvusio pakartojimas su tam tikrais pataisymais. Kad tikrų nūdienai ir būtų galima vietoj atsakymo tiesiog išstenėti nuorodą.

Kadangi į anksčiau rašytą skelbimą, nepatikėsit, gavau tikrą CV su tikru motyvaciniu laišku, vadinasi, buvo pasirinkta tinkama forma tokiam reikalui išdėstyti. Tad, gerbiamieji, pagal darbo skelbimo šabloną rašau skelbimą idealios moters paieškoms. Bala žino, gal šį kartą gausiu kelis CV, o ne vieną. Taigi, ponai ir ponios, ieškoma ideali moteris ir tokiai moteriai piktas gnomas Arvydas siūlo mūzos darbą.

Siūlomos pažinties pobūdis

Bendrų svajonių statymas ir puoselėjimas, naujų svajonių idėjų generavimas bei realizavimas, mitybos kokybės bei kiekybės kontroliavimas bei rūpinimasis, pasitelkiant tam skirtą įrangą mitybos produktų ruošimo patalpoje, rūpinimasis visapusiškais lovos reikalais bei visokių santykių puoselėjimas.

Reikalavimai arba ideali moteris…

  • Turėtų būti pilnametė, nes į kalėjimą sėsti nenoriu
  • Turėtų skaityti knygas dažniau nei kas dvejus metus
  • Mokėtų pagaminti kokio nors maisto, kuris nėra koldūnai
  • Turėtų būti iškalbi, aštraus proto ir drąsi
  • Turėtų neturėti visiškai jokių tabu
  • Turėtų mėgti alų ar bent jau vyną
  • Turėtų būti tolerantiška ir žodį “tingiu” vartoti kuo rečiau
  • Turėtų pakęst mano nesąmones
  • Neturėtų pasišlykštėti šituo trumpu vaizdo įrašu

Privalumai arba ideali moteris…

  • Neturi norėti dirbti už minimumą visą likusį gyvenimą
  • Gali mėgti ir net turėti tatuiruočių
  • Turėtų realų pasaulį vertinti labiau nei pomirtinį
  • Neturėtų rūkyti
  • Neturėtų galvoti apie vaikus ar santuoką
  • Turėtų būti pavydi

Išvaizdos reikalavimai arba ideali moteris…

  • Turėtų būti neaukšta, bo, matai, pats gnomas miniatiūrinis
  • Turėtų turėti mažą arba vidutinę krūtinę
  • Turėtų sutilpti ant vienos kėdės
  • Turėtų turėti kur įžnybti daugumoje kūno vietų
  • Turėtų būti tamsiaplaukė, o čia išimtys jau tikrai netaikomos
  • Galėtų nešioti akinius, nes tai labai seksualu
  • Neturėtų naudoti daug makiažo
  • Neturėtų dėvėti sijonų bei aukštakulnių

Taigi, piktas gnomas Arvydas siūlo itin nestabilų tiek geromis, tiek blogomis emocijomis paremtą bendrą gyvenimo kūrimą, paprastai mergaitei, kuri lygiai taip pat mėgsta skaityti knygas, daryti nesąmones ir nesigėdija raugėti, nes tai, mat, nemoteriška, dar mėgsta diskutuoti nesvarbiomis temomis bei įkvėpti kitą žmogų daryti žygdarbius. Pavyzdžiui, išnešti šiukšles ar supilti kieme pusmetrio dydžio kalną bei ant jo pastatyti LEGO pilį. Panelė neturėtų tikėtis išgirsti tokius žodžius kaip “padovanosiu tau žvaigždes” ar “dėl tavęs padarysiu bet ką”, nes piktas gnomas Arvydas tikrai niekada nedovanos nei žvaigždžių, nei mėnulio nei saulės. Lygiai taip pat jis tikrai nedarys visko. Panelė turėtų nepereiti į kitą kelio pusę ties junk food restoranais. Taip pat pageidautina, kad žmogus bent jau kartais ieškotų kompromisų. Pravers ateity. Kadangi Arvydas novatoriškas, visgi ne visai atitinkančios išvaizdos reikalavimus irgi gali pretenduoti, ką nors sugalvosim. Aišku, jei tas neatitikimas nėra plaukų spalva, kuri jokiais būdais negali būti šviesi.

Dėl atlyginimo bus tariamasi tik asmeniškai.

Susidomėjusias savo gyvenimo aprašymus prašom siųsti bet kokiais kontaktais, kurie galima rasti kontaktų puslapyje. Temos laukelyje prašau nurodyti “noriu būti pikto gnomo Arvydo mūza”.

Informuosiu tik atrinktas kandidates.

Tikiuosi, skelbimas panašus į tą, kuriuo reiktų ieškoti tobulos pažinties. Ar bent jau kam nors paaiškinti, kas yra ta ideali moteris.

Facebook padės alytiškei iškasti naują šulinį

Pabudau šiandien su ganėtinai sunkia galva. Žinot gi tą jausmą, kai vakar buvo gera, o atsibudus ryte galvoje gaudžia tie patys vakarykščiai simfoniniai orkestrai. Tikiuosi, kada nors ateis laikas, kai po tokių vakarų galvoje rytais tvyros ramybė. Tokiais rytais tikriausiai kiekvieno galvoje skamba tas pats – daugiau to nebedarysiu. Niekada niekada. Aišku, pažadai lieka neištesėti, tačiau tai nekeičia fakto, kokie sunkūs tie rytai.

Pabudus su tokia nuotaika, norisi kuo mažiau triukšmo ir nesąmonių, o čia vos įsijungus Facebook – kaip šlapiu skuduru per snukį – trys draugai pasidalino apdegusio vaiko nuotrauka, kurią matot viršuj, ir paprašė visų pasidalinti ta nuotrauka ar bent paspausti “patinka”, nes, matai, ne kas kitas, o pati Facebook kompanija paaukos pinigų tam vaikui. Trys doleriai už tai, kad pasidalinsi, doleris už tai, jei patiks.

Negi, atsiprašant, vis dar yra tokių debilų, kurie tiki, kad kokia nors kompanija, kurios tikslas yra susikrauti didžiausią įmanomą skaičių pinigėlių, tikrai duos kažkokiam nupiepusiam vaikui pinigų vien už tai, kad kažkoks asilas taip nusprendė? Negi tikrai tie besidalinantys tokiu mėšlu tuo tiki? Būkit tikri, kompanijos ne tik apie tuos vaikus nežino, bet net jei nuneštum pas juos prie durų jį, anie tik paspirtų tolyn, kad nesimaišytų. O dabar, pasidalink šituo straipsniu ir dėdė Markas duos pinigų už Alytaus gyvenančiai senutei išsikasti naujam šuliniui, nes senasis išdžiuvo.

Pamenu, prieš kokius dešimt metų buvo labai populiarūs laiškai, kuriuos reikėdavo išsiųsti mažiausiai trim naujiem adresatam, nes kažkas irgi ten pinigų duodavo už kiekvieną persiųstą laišką. Tik tada dar grasindavo, kad jei ignoruosi ir nepersiųsi, nukris pimpalas ar vietoj papų išdygs kaktusai. Jaučiu, anuo siuntinėdavo panašūs asilai, kurie šitomis nuotraukomis prašo dalintis.

Nuoširdžiai norėčiau, kad išleistų tokį įstatymą, kad tie žmonės būtų sušaudomi iškarto už tokių nuotraukų pasidalinimą. Nes tai ne gerumo rodymas. Tai rodymas, kokie debilai esat ir kokiais debilais laikot visus kitus, kurie tą nuotrauką pamatys. Supraskit, niekam, išskyrus jų pačių tėvus, tie vaikai nerūpi. Net tom seselėm, kurios rūpinasi jais – tai tik jų darbas, kuriam pasibaigus tie vaikai pamirštami.

Stylish Blogger Awards 2012

Konanas visada sau pasiimdavo labiausiai patikusį prizą pats.

Šita kasmetinė tradicija man labai patinka ne dėl to, kad tai yra kažkoks savireklamos būdas, o dėl to, kad labai aiškiai parodo kaip greit mažėja aktyviai įrašus auginančių blogų skaičius. Kaip ten bebūtų, maniškis jau prie išnykimo ribos. Nors ir nesitikėjau, šiemet vėl gavau tą nesąmoningą apdovanojimą iš Kaspinuočio, kuris, pagaliau, po septynių metų pertraukos vėl parašė įrašą. Nors ir buvo gėdingai priversta.

Viso šito reikalo esmė paprasta – už visiškai nieką skiriamas apdovanojimas, tereikia rašyti blogą. Kai tokį gauni (kažin kuris čia pradėjo Lietuvoj pirmas?), reikia jį skirti kažkam kitam, o tada papasakoti apie save, rodos, septynis dalykus. Parašysiu mažiau.

Pagal protokolą, keli dalykai apie mane:

  • Kartais padarau kontaktų pavasarinius apsivalymus. Pereinu Facebook, Skype kontaktus ir visada randu, ką pašalinti. Paprastai tai būna iš kažkur atsiradę buvę klasiokai, kurie taip niekada ir neparašo, blogo skaitytojai, kurie irgi neišstena daugiau nei “labas, ką veiki, kaip sekasi?” ir šiaip visokie žmonės, su kuriais nebendrauju ir bendri interesai nesieja. Nekaupiu kontaktų, jei kažkuris žmogus nusibosta, ištrinu greit.
  • Mėgstu pirkti daiktus, kurių man visai nereikia. Kaip antai, iPad 2 ar gitara. Tiesa, iPad panaudojau kokius keturis kartus per tą pusmetį kurį turiu ir vėl panaudosiu skrisdamas Lietuvon gegužę (kas alaus?), o su gitara labai lėtai groti išmokau dvi dainas jau! Tiesa, labai lėtai. Tačiau iš esmės tai nereikalingi dalykai ir tokius aš pirkti mėgstu.
  • Esu Apple produkcijos mėgėjas. Nesakau, fanas dėl to, kad tai nėra fanatiškas visų dalykų garbinimas, tačiau man patinka jų gaminamų įrenginių kokybė, paprastumas naudoti. Mėgstu iš iTune pirk muziką, programas, nes tai paprasta, turiu iPhone 4S, nes visada norėjau išbandyti ir kaip tik Vodafone pasiūlė prasitęsti kontraktą, tai pasiėmiau. Nuo seno turiu iPod Touch, kai pirmą kartą pirkau vogtą. Manau, kad tai labai patogus grotuvas. Turiu iPad 2, nes norėjau planšetės nuotraukoms rodyt, filmams žiūrėt ir pan. Noriu iMac ir žadu jį nusipirkt vasarą. Tam yra svarių priežasčių, kodėl nebe asmeninio kompiuterio, tačiau tai parašysiu kada nors atskirame įraše.
  • Visada turiu kokį nors žmogų internete su kuriuo bendrauju nesustodamas. Skype, Facebook, žinutės, skambučiai. Ir tai būna nuolat, ne tik kai būnu prie kompiuterio. Tam žmogui dėl kokių nors priežasčių dingus iš mano akiračio, jį greitai pakeičia kitas. Ir vėl viskas tęsiasi. Ilgiausiai taip su vienu žmogum bendravau beveik pusantrų metų.
  • Per savo gimtadienį visada imu atostogas. Taip pat jų niekada nešvenčiu.

Šitą bevertį apdovanojimą skiriu Skirmantui Tumeliui ir tai pasipūtusiai Viktorijai. Nepranešiu, gal patys pamatys.

Tatuiruotė ir keli atsakymai apie ją

Velnio mašina sudrąskanti kūną

Nesu šito reikalo ekspertas, bet dabar tokiu teks apsimesti. Daug kas nori išsibjauroti kūną, bet bijo tai daryti dėl įvairiausių priežasčių, tad aš pabandysiu jus nuraminti, paguosti ir padrąsinti padaryti žingsnį dėl kurio kada nors gailėsitės.

Kaip man išsirinkti tatuiruotę? Durnas sprendimas būtų tik vienas – užsirašyti kieno nors vardą, jei tokiu vardu nesivadina jūsų asmeninis nuosavas vaikas. Visa kita tinka, net jei tai pimpalas ar Pepsi reklama per visą kaktą. Aš norėjau tatuiruotės kažkur penkis metus, tačiau negalėjau išsirinkt. Nenorėjau daryt tokios maždaug pakenčiamos. Tik kartą netyčia internete ieškodamas kažko pamačiau ir pagalvojau, kad va čia jau mano ir niekieno kito. Truputį pakeitėm su tatuiruotę dariusiu meistru pagal mano pageidavimus ir atsiguliau po jo mėsmale. Dar būtų gerai, kad ji bent kažką reikštų, bent simbolišką dalyką tau. Kad ir primintų kokį žmogų ar įvykį, o ne tiesiog būtų kažkoks gražus reikalas, šitaip daug ilgiau tatuiruotė patiks.

Man sakė, kad negaliu darytis liūto tatuiruotės, nes esu Mergelė. Čia skamba taip pat, kaip tu negali išsitatuiruoti Formulės 1 logotipo per visą nugarą, nes nesi automobilis. Darykis tokį piešinį ar užrašą, koks tau patinka. Patarčiau neklausinėti aplinkinių jų nuomonės apie tai, nes ne jie su ja gyvens, ne jie kasdien ją matys (aišku, jei tai nebus padaryta ant nugaros), o tu. Aš paklausiau kitų nuomonės, daugiau nei pusė pasakė, kad maniškis piešinys baisus, per didelis, atbaidys panas ir dar kitaip bandė atkalbinėt. Bet aš žinojau, kad jei jau noriu, neatkalbės nei šautuvą pakišę po nosim.

Nenoriu jos darytis, nes kai pasensiu, tatuiruotė nebeatrodys graži. Tai aišku, kad ji nebeatrodys graži, kai kūnas susiraukšlės, oda nebebus lygi ir panašiai. Bet čia mano nuomonė irgi labai teigiamai žiūri – patikėk, kai tau bus šešiasdešimt ar septyniasdešimt ir oda nebeatrodys lygi, turėsi tiek kitokių problemų, kad tai, kaip atrodys tas piešinys ar užrašas, rūpės mažiausiai. Tave bus susukęs radikulitas, bėgiosi į tualetą kas penkiolika minučių ir nesėkminga bandyti prisiminti kokia šiandien savaitės diena. Apie tą tatuiruotę, kurią pasidarei prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų pamirši irgi. Juolab, kad būdamas tokių metų, kai ji jau bus nebegraži, nebelabai kam rodysi savo pusnuogį kūną. Aišku, jei tai nebus anksčiau minėtas pimpalas per visą kaktą – tada taip, tokio lengvai jau nepaslėpsi.

Betgi tai atrodo taip skausminga. Ir teisingas toks požiūris, ir neteisingas. Labai priklauso nuo kūno vietos, kur daro. Pasak žmogelio, kuris darė, labiausiai skauda pačiam krūtinės vidury, kur tik kaulas ir oda, ir šonuose ant šonkaulių. Man darė krūtinės vidury, o kadangi darė trim sluoksniais, nes dariaus visiškai juodą piešinį, kai odą skuto trečią kartą, skaudėjo taip, lyg bandytų peiliu prapjaut krūtinę kiaurai. Tačiau ant mėsingos krūtinės dalies skausmas buvo labiau erzinantis nei panašus į tą tikrai “oi kaip man skauda”. Net ant peties neskaudėjo itin smarkiai. Ir tos keturios valandos tikrai neprailgo. Gal dėl to, kad labai gerą muziką leido.

Po to gi ilgai negalėsiu po dušu eit, nes negalima kontaktuoti su vandeniu. Čia melas. Galima ir net reikia tatuiruotę plauti po drungnu vandeniu su muilu without perfume, nes reikia nuplaut pradžioje nuolat atsilupinėjančią seną odą bei kraują. Tačiau normaliai su įprasta dušo žėlė nebus galima maudytis iki poros savaičių, priklausomai nuo to kaip gyja ir kokio gylio žaizda padaryta. Aš pasidariau prieš penkias dienas, tai pas mane jau pilnai užsidėjęs šašas, vadinasi, viskas tvarkoj, po apačia jau auga nauja oda. Pakentėti tiek laiko galima, priežiūra labai paprasta, gyvenimas sunkus tik pirmas dvi dienas, po to viskas grįžta į kasdienines vėžes.

Nežinau ar tikrai to noriu, nežinau ar darytis. Jei užsinorėjai tik šiandien, tada nesidaryk, tačiau jei jau nori kurį laiką, kodėl gi ne. Tačiau žinok, pasidarysi vieną, norėsi daugiau. O jos kainuoja daug, jei nesidarai pas kokį nors lievą namuose tatuiruojantį studentą. Nesidaryk pigios, nes gali pasigailėti vos tik pasidarės. Ir lyg tarp kitko, žmonės su tatuiruote visada iš manęs gaudavo papildomą žavumo balą.

You Just Lost The Game

The Game by Sunny McAzn

Kažkur skaičiau labai saldžią mintį, kad mes ne nustojam žaisti, nes pasenstam, o pasenstam, nes nustojam žaisti. Labai tikėtina, kad tai tiesa, todėl aš eilinį kartą apsiimu išgelbėti to jūsų nevertas sielas. O žinia paprasta – visi mes žaidžiam žaidimą. Net jei iki šiol to nedarei, dabar darysi. O žaidimas vadinasi labai paprastai – The Game.

The Game yra paprastas žaidimas, kurio visa esmė yra negalvoti apie patį žaidimą. Jei pagalvoji, praloši, o kai praloši, turi apie tai kam nors pranešti. Kaip jau matot, žaidimo laimėti neįmanoma. Galima tik bandyti kuo ilgiau nutolinti pralaimėjimą, kadangi bet kokia mintis apie žaidimą lemia pralaimėjimą.

Jei tiksliau, taisyklės yra labai paprastos:

  1. Jei žinai apie šį žaidimą, tu jį žaidi,
  2. Kai pagalvoji apie žaidimą, tu jį praloši,
  3. Kai praloši žaidimą, tu apie tai praneši kažkam kitam.

Tai pats geriausias žaidimas po Gurpsus, kokį tik esu žaidęs. Žaidžiu nuo to laiko, kai Gintautė pasakė man “you lost The Game”. Ir pradėjęs galvoti, kpš yra tas The Game, aš jį pralošiau. Ji pasakojo, kad pas ją net ant klozeto buvo parašyti rašteliai apie The Game. Nesvarbu, kas parašyta, svarbu, kad pagalvotum.

Plačiau galit paskaityti Wikipedijos puslapyje. Žaiskit, kad nepasentumėt.

Ir kaip jau čia nepridursi – You Lost The Game!