Tai čia tu, sūka, mano tamponus paėmei?!

Šiandien kartu su jumis norėčiau pasidžiaugti, kad kalėjimuose tiek daug žudikų sėdi. Ir kuo daugiau žudikų, tuo man ir tau geriau. Bent jau turėtų būti geriau, jei esi ganėtinai sveiko proto žmogus ir nemėgsti debilų. Kadangi visada atsiras tokių, kurie nesupras nieko be išsamaus penkių puslapių aprašymo, pabandysiu bent kažkiek pagelbėti toms žmogystoms.

Jei kažkas kažkam praskėlė galvą ir tas antras kažkas numirė, visada tam turi būti priežastis. Turiu omeny, turi būti priežastis paimti kokį kietą sunkų daiktą ir kažkieno galvą padaryti panašią į tarybinį plastiliną. Žudikas sės į kalėjimą ne už tai, kad kažką užmušė, o už tai, kad kažką nubaudė. O bausti jau yra teisėsaugos darbas, o ne bet eilinio žmogelio. Ir daryti svetimą darbą yra nusikaltimas.

Mūsų visuomenėje pilna žmonių, kurių neturėtų būti ir mes turėtumėme džiaugtis, kad kai kurie žmogeliai neturi tiek daug kantrybės taikstytis su debilų debiliškais poelgiais. Ir tada, kaip minėjau aukščiau, paima kietą daiktą ir iš debilo galvos padaro plastiliną. Tarybišką.

Tarkim, stovi debilai kokiam dideliam pastate prie keturių liftų. Visi jie viršuj. Matei kaip jie tą patį mygtuką spaudinėja po penkis kartus kas dešimt sekundžių? Matyt galvoja, kad anie ims ir nustos stoviniuoti tarp aukštų, tiesiai pas juos atlėks. Nes jie mat svarbūs! Gal netgi koks lifto durys ims ir užsidarys būtent tada, kai kas nors vos ranką įkišo vidun. Gal net ją nutrauks! O va kokį silpnesnių nervų žmogelį tokie mygtukų spaudaliotojai išveda iš kantrybės ir tas nulėkia ieškoti vazono. Su cementu viduj.

Arba dundukai, kurie aukštuose paspaudžia abudu mygtukus ir liftui sustojus labai tokiu buku račišku snukiu žviegteli, “o tai liftas aukštyn ar žemyn važiuoja?” O jei įšoka nepaklausę į ne ta kryptimi važiuojantį liftą ir pradeda panikuoti, matai, kaip čia taip gali būti, kad jie ne norėdami žemyn, pradėjo aukštyn važiuoti. Būtent, kaip taip gali būti?! Čia silpnesnių nervų žmogelis neradęs nieko kieto, griebia kokios ponios aukštakulnį ir su kulniuku prakrapšto akį iki tiek, kad būtų matyti, jog ten toj kaukolėj smegenų nėra.

Matot, viskas su žudikais gerai. Jie tiesiog nemėgsta debilus ir nuo to mums tik geriau. Įsivaizduokit koks gražus būtų pasaulis, jei nebebūtų tų mygtukų mėgėjų. Arba tų, kurie eidami kokiam prekybos centre prieš tave tik pyst ir sustoja. Ir dar supyksta, kad į juos atsitrenkei. Arba tų, kurie viešajame transporte grūdasi į traukinius, autobusus ir kitus dalykus anksčiau nei išlipa kiti. Negi šitie nėra iš tų, kurie nusipelno gauti plaktuku per smilkinį?

Ir pavyzdžių yra milijonai, kurių susitikti kasdien tokiais kiekiais nenorėtume. Kiekvieną naktį prieš užmigdamas vis svajoju, kad kažkada išauš ta diena, kai nebebus įkalinami žmonės už žmogžudystes. Tiesiog todėl, kad nebebūtų už ką kažkam galvą į tyrę sutrint.

Taip kad mylėkime tuos, kurie nešiojasi plaktukus ar vazonus pasikišę kur po skvernu. Ir dar kartais juos panaudoja, kai nervai baigiasi. Taip mums gyventi smagiau. O jei nepatiko mano nuomonė, vadinasi, tamstos puodynė irgi plytą kada nors susitiks.

Negalima leisti geram daiktui išlėkti lauk.

Per Kalėdas iškėlėm puotą. Susirinkom visi namiškiai, draugų prisikvietėm ir truputį pasisėdėjom. Neatsimenu kiek ir ko išgėriau, bet tikriausiai nedaug. Žinau tik, kad gavau pakvietimą į gimtadienį, nes kai tokiai mergaitei norėjau atiduoti vieną iš savo gitarų, ji nusprendė, kad nėra jos verta, tačiau greit rado išeitį – viskas būtų legalu, jei aš tą gitarą per jos gimtadienį padovanočiau.

Pagalvojau, oho kokia protinga mergiotė, kas kad gatava jau. Tai va, čia užvakar persimečiau per petį tą gitarą ir nulėkiau (vaizdingas žodis kelionę dviem traukiniais ir autobusu pavaizduoti) į Walhamstow. O tas Walhamstow – tai toks labai nemielas Londono rajonas, kur irgi lietuvių daugiau nei Lietuvoj.

Baliaus aprašyti tikriausiai nereikia, visi jie vienodi. Tik šitam žmonės sugalvojo žaidimus žaisti. Ten visokius gėrimų žaidimus. Prigalvota buvo daug, tačiau žaisti žmonės išdrįso tik du. (Aš buvau gi “fotografas”, man žaisti nebuvo būtina.)

Vienas žaidimas, kurio nežaidėm, vadinosi “Tik neperpilk”. Esmė paprasta: ratu sukama stopkė, į kurią kiekvienas turi įpilti kažko. Tai gali būti alus, likeris, džinas, arielka ar bet koks kitas skystis. Kad ir vanduo iš krano. Geria tas, kuriam pilant bent kažkiek to skanaus gėrimo per kraštą nubėga. Nežaidėm būtent dėl to “bet kokio kito skysčio”, nes matai, žmonės pradėjo ieškoti spragų taisyklėse ir pradėjo sakyti, kad prispjauti ir primyžti irgi galima.

Antras žaidimas, kurį komisija atmetė, buvo “Segtukas”. Tik nepamenu, kokiu atveju ir kas turėjo gerti. Esmę tikriausiat jau nutuokiat. Kažkas prisega kitam asmeniui ant rūbų kur nors segtuką, o kitas užmerktomis akimis jo ieško. Rodos, per vestuves žaidžia tokį. Tik va berniokų delegaciją išbalsavo žaidimą po to, kai moteriškių frontas pareiškė, kad nei šiknos nei papų čiupinėti negalima.

Nežaidėm ir trečio žaidimo, kur reikėjo arba pabučiuoti kažką, arba teisybę pasakyti. Nusprendėm, kad per šitą žaidimą labai greitai galima į snukį gauti.

Žaidėm užtat skaičiavimo žaidimą “Šeštokas”. Gimtadienio mergaitei šitas žaidimas baigėsi nekaip. Šita nesąmonė žaidžiama labai paprastai – paeiliui skaičiuojama nuo vieno iki daug. Visi garsiai taria skaičius, o tas, kuriam kliūva skaičius kaip nors susijęs su šešiais, turi jo neištarti, o suploti. Tai gali būti šeši, nes šešetas su šešiais yra susijęs (tikiu, atsiras žmonių, kurie durni ir bandys ginčtytis), dvylika, nes dalijasi iš šešių be liekanos, šešiolika, nes skaičiuoje yra šešetas, ir panašiai. Jei manai, kad lengva, pabandyk suklįsti porą kartų netyčia suplojęs nevietoj ar ne pagal eilę pasakęs skaičių, nes su kuo nors užsikalbėjai, o tada jau klaidų darysi daugiau nei Viktaras duodamas interviu.

Po to žaidėm šaradas. Čia jau visi žinot – vienas sugalvoja žodį, pasako tyliai kitam, o tas jau turi be garsų suvaidinti tą dalyką taip, kad kažkas atspėtų. Buvo paprastų žodžių – gėlė, medis, invalidas, pimpalas. Sudėtingesnių – saulėlydis, žvakė, stovėjimo aikštelė. Ir sunkių – Kempiniukas, sankryža, žvyrkelis. Susitarėm, kad tokių žodžių kaip elektronas, saulės energija ir inercija sakyti negalima. Gaila, nes jau kaip tik norėjau sakyti “tapetai”.

Kitam gimtadieniui pasiruošiu žodžius iš anksto. Pamatysit, parazitai, pamatysit!

Gather by Nikos Vasilakis

Šitas trumpas mano komentaras skirtas pavydžioms įvairaus amžiaus anksti susenusioms boboms, kurios bado pirštais drąsesnes, gražesnes, daugiau pinigų turinčias ar bet kuo kitu pranašesnes moteris. Tos bobos man primena Neringą – bado pirštais ir galvoja, kad atstovauja viso pasaulio nuomonę, kuri vienintelė tėra teisinga.

Seniai prenumeruoju kvailus pokštus iš “Aš Vyras” Facebook puslapio – kartais visgi prajuokina, o ir šiaip smagu pamatyti nepažįstamų mergaičių nuotraukų tarp super mamyčių prikrautų nuotraukų kaip jų super vaikučiai jau užderėjo. Visi gi žino, patinka man nuogos panos. Jei ne nuogos, tai bent pusnuogės.

Kažkada “Aš Vyras” sugalvojo, kad reikia pradėti talpinti gražių lietuvaičių nuotraukas, kurios pačios jas ir atsiunčia. Aišku, pasitaiko ir baisių, kurios galvoja esančios modeliais, bet iš esmės, manau, tai vykusi nuotraukų galerija, kurioje visi dairosi ir seilę varvina jau nebe į užsienio aktores, apkarpytas porno nuotraukas ar dar bala žino ką. Visai dairosi į savas tautietes, kurios vaikšto gatvėmis tarp mūsų – drąsesni gali jas ir pačiupinėti.

Bet argi viskas gali būti gražu, kai vieną puslapį mėgsta daugiau nei 30 tūkstančių žmonių? Jokiais būdais! Va, šiandien žurnalas patalpino vėl kelias dailias lietuvaičių nuotraukas – vienoj iš jų buvo šviesiaplaukė mergaitė su šiek tiek prasegta kailine liemene. Visos krūtinės nesimato, tačiau nuotrauka ganėtinai atvira. Bet jūs tik pagalvokit – ji nedėvi liemenėlės!

Aišku, atsirado pora pagiežingų bambeklių, kurios pradėjo rėkti, kad čia vyrams tik tai svarbiausia, kad, matai, grožis tai tik papai. Čia tos pačios, kurios ir po paprasčiausiomis gražesnių nei jos pačios panų nuotraukomis pasakoja kokios antai akys žvairos, kokia stora ar kaip rūbų nemoka suderinti. Ir papus matyt lygina su savais. Jei mažesni – lenta, girdi, net mišku atsiduoda. Jei didesni – karvė, tokias tik melžt, dar porą metų ir kauks naktimis – gi nugaros išvarža jau dabar vos ne kiaurai persišviečia.

 Ei, mergytės bambeklės, ar esat jautusios “kiaušų” svorį? Ne tų kiaušų, kuriuos kartais tenka palaikyti ir paritinėti delne, tų kitų, kurie su drąsa asocijuojasi. Sėdit per dienas prie kompiuterio tikriausiai net neišsivyniojusios iš chalatų, spoksot į už save gražesnes ir graužiat stalo kampą. Labiausiai pavydit toms, kurios drąsesnės, kurios “turi kiaušų” padaryti, apie ką jums pagalvojus, tikriausiai smegenys kelis kartus pakeičia spalvą. Pažiūrėkit į nuotrauką viršuje – beveik kiekviena norėtų būti vietoj tos panos. Bet gi ble, ką pagalvos draugai, kūrva išvadins. O ir šiaip baisu gi nusirengti prieš fotografą, taip? Gi jis niekada nematęs nuogos panos ir puls iškart per užpakalį dulkint vos tik nusimesi rūbus.

Žinot, man tikriausiai neužtektų drąsos nušokti iš 30+ kilometrų aukščio, kai laisvai krisdamas kelias minutes žmogus greičiu aplenkia garsą, ir pagerinti dabartinio rekordo, tačiau jei kada nors mane pamatysit rėkiantį, kad tokie žmonės daunai, tik užsimušti ir palikti žmoną su vaikais vieną tenori, galėsit užmėtyti akmenimis ir aukštakulniais. Tad, mergyt, jei neturi drąsos padaryti tai, apie ką paslapčia galvoji, nutilk amžiams ir toliau krauk vienodas snukelio nuotraukas. Arba kaip sako vienas žymus Lietuvos veikėjas, “duskit, pavidolei”. Nuoširdžiai tikiuosi, kad teko tik kartą fotografuoti bailiukę ir tikiuosi, kad daugiau neteks.

O dabar, dundukės, išliekit tulžį – jau turėjo jos gerokai prisikaupti pas tamstas. Liekit drąsiai ir daug, kaip koks Račas ant Užkalnio. Bent šį kartą pabūkit drąsios bobos, gi internetas “kiaušų” pridėti turėtų – gi čia ne nuotrauka, ne išvaizdą teks apnuogint.

Nukritau ir nežinau kaip atsistoti.

Jau senokai norėjau išmokti važiuoti riedučiais ir taip nutiko, kad kažkada sutikau iš pažiūros gana protingą žmogų, kuris užsiminė, kad nusipirko tą dalyką internetu ir dabar bandyt neužsimušti ir jei noriu aš neužsimušti irgi, man reikia taip pat nusipirkti riedučius. Daug laiko nepraėjus aš jau juos turėjau ir dabar jums papasakosiu kaip išsirinkti savo pačius pirmus džiaugsmus, nes tai, kaip pasirodė, yra labai sudėtingas ir atsakingas reikalas.

Pirmiausia reikia nueiti į parduotuvę, kuri prekiauja riebučiais, riedlentėmis, paspirtukais ir kitais smagiais dalykais, su kuriais nusisukti galvą labai lengva. Aš tokią susiradau Londone prie pat Marble Arch – “Blue Room” vadinasi. Kai surasit parduotuvę, dar nesidžiaukit, nes reiks surasti kampą, kuriame sukabinti riedučiai, o užduotis – irgi ne iš lengvųjų.

Ten bus prikrauta visokių riedučių. Dažniausiai jie turės keturis ratukus. Skirtumų tarp jų nedaug, nes mes aiškiai žinom, ko atėjom. O atėjom nusipirkti gerų riedučių. Tie, kurių ratukai išdėstyti po du į dvi eiles (nu kaip mašinos ratai) skirti išsipisinėti ir jais besivažinėjančius žmonės anksčiau degino ant laužų lygiagrečiai su raganomis. Taip pat yra su labai dideliais ratukais, tačiau jei mums reiktų dviračio, mes jį ir pirktume. Yra ir su itin mažais ir labai tvirtu batu – jie jau skirti agresyviam važinėjimui visokiose aikštelėse, tad juos pasilaikykim ateičiai.

Mums reikia išsirinkti vienus iš tų riedučių, kurie yra su standartiniais 8 centimetrų skersmens ratukais. O čia jau belieka tik dvi rūšys: pradedantiesiems ir normaliems. Mat pirmieji visada komplektuojami su stabdžiu prie vieno ar prie abiejų riedučių. Ir tarpas tarp pačių ratukų yra gerokai didesnis, o tai suteikia daugiau stabilumo. Antrieji skirti pažengusiems, o tai reiškia itin mažą tarpą tarp ratukų, kas stabilumo tikrai neduoda, tačiau daug lengviau manevruoti. Rimtesni neturi stabdžių pridėtų (galima nusipirkti atskirai), tačiau gi mes nežadam būti pradedantieji ilgą laiką, tad drąsiai imam tikrai gerus, kad užtektų ilgam ir nereiktų pirkt antrų, kai pramoksim. O tie stabdžiai… Vis tiek su jais stabdyti negalėsi, nes bijosi pakelti vieną koją, o kai nebebijosi, jau bus galima ir su kitu riedučių sustabdyti padarius T raidę! Pats pirkau Powerslide Hardcore Evo!

Apsaugos reikalingos tik ant rankų – ant kelių ir alkūnių apsaugas dedasi tik bailiai, o mes gi tokie nesam. Ir pasaugas renkantis reikia imti tokias, kad nesuplyštų po pirmo kritimo. O kritimų bus, patikėkit, jų tikrai bus. Tačiau visada galima atkišti rankas ir viskas bus gerai – niekas nenukentės. Svarbiausia nebijoti važiuoti ir daryti nesąmones net jų nemokant. Šalmo irgi nereikia – kvailai atrodo, sunkus, prie žemės traukia. Žodžiu, jei nesmarkiai krisi, tai jis nereikalingas, jei krisi smarkiai, jis nepadės. Tad šalmas – bereikalingos išlaidos. Geriau papildomą šimtą karalienių kuprinei ar geresniems riedučiams skirti.

Tiesa, labai svarbus momentas mokinantis važinėti parke – venkite tų mažų šakelių, kurios nukritusios mėtosi ant žemės – tokia šakelė patekusi tarp ratukų juos tiesiog sustabdo, o tada einate bučiuoti asfalto. Arba kaip man buvo vakar ir kaip tai atpasakojo iš pažiūros protingas žmogus – didžiulis kamuolys dulkių!

Lietuva, mias tavias pasilgom.

Iš Lietuvos išvažiavau ligiai prieš keturis metus šiandien kaip tik ta diena kai pirmą kartą ikeliau koją į karalienės žemę. Če buvo ir gerų ir blogų dienų, bet noriu dabar parašiti apie tai kas mane paskatino padariti tokį spriadimą savo givenimia.

Lietuvoja man buvo labai sunku giventi niekaip nesisekė susirasti gero darbo. Tai ten makdonaldia ir panašiose firmuose dirbau o geresnio nėkas nepasiulė nors esu viras su smegenais ir daukką dirpti moku.

Labiausei norėjau dirpti kompiuterinėja imonėja konsulnantu kur žmonės skambija ir pasakoja kaip iems kas nors nutiko su internetu kažkokeis servereis ar šeip ko nors nesupranta. Tada bučiau pasakojes ir padėjes aniems ir per telefoną ir per elektoninį laiška.

Dar buvau nuėjas pabanditi isidarbinti senukuosia bet sakė kad truksta žinių apie daiktus kur jie pardavinėja. Če biški nesuprantu aš anų. Niagi jie galvoja, kad aš negaliu žmonėms padėti išsirinkti naują televizoriu kai visą savo givenimą mėgau siadėti prie jo ir žiurėti viską? Durnialei.

Iš darbo makdonaldia daug neuždirbsi tai ir man atėjo financinei sunkumai. Reikėjo rinktis ar važioti į Ajriją ar Angliją ar toleu sunkei dirbti ir nieko gero neturėti. Pasirinkau pirma varijantą ir išvažiavou viską gerai apgalvojas.

Če kažkur skaičiou kad Lietuvai truksta kvalifikuotų darbininkų jou dabar. Aš galvoju kad jai nebutu taip negražei elgiasi su manim tai nebučiou išvažiavias kaip ir kiti tikrausei. Jautiamės nereikalingi Lietuvoja tiek žmonėms tiek valstibei.

Tokiu kaip mano istorijų ira dauk. Kai taip elgetės tai ir nutiaka tie protai į užsenius. Užtat kitos valstibės ir kila ekomonika auga kaip ant melių. Jai gražei elgtutus valžia gi visi parvažiotų. Vėl butu dauk darbiniku ir niekam ju netruktu.

Pasilgau Lietuvos ir letuvių.