Kaip aš visko nemėgstu, kaip aš visko nekenčiu

By Piktas gnomas Arvydas on 09/03/2010

Mayank Bhatnagar

Pagalvojau, čia gi antras iš eilės piktas įrašas. Ar tik nebus piktas gnomas Arvydas visai susenęs? Argi koks nors padorus gnomas, kuriam vos 25 sukakojo, galėtų kaip tik per savo gimtadienį rašyt tokią nesąmonę? Ne, nemanau. Rodos, negerai kažkas su juo. Visą vakarą laksto su tos kvailos trys viename kavos puoduku ir sumuštiniu, kuris netgi neprimena sumuštinio – dvi batono riekės, o tarp jų styro keturios brolio pirktos rūkytos dešrelės. Nors, rodos, jis net viso to nekenčia šiandien.

Viskas prasidėjo nuo to, kad gnomą pažadino SMS žinutė. Pasirodo, jų buvo visos trys, tik kažkaip anos ankstesnės dvi atėjo šiek tiek tyliau. Ne, iš tiesų, nuo to gnomas tik pabudo, o viskas prasidėjo nuo to, kad į jo el. pašto dėžutę atkeliavo laiškas iš kažkokio keisto adreso, kuriame pasakojama, kad piktas Arvydas yra labai svarbus jų klientas, kaip jie džiaugiasi tokį turėdami, kiek laimės jam šita svarbia proga linki… O apačioj parašyta, kad žinutė yra sugeneruota automatiškai, todėl niekam į ją atsakyti nereikia. Gnomas atrašė tris populiarius žodžius. Po to dar pridūrė, kad atsakymą gnomas irgi automatiškai sugeneravo, tad atsakyti irgi nebūtina.

Piktas gnomas Arvydas niekada nemėgo sveikinimų. Ir dovanų nemėgo. Tačiau, kad ir koks nekoks jis bebūtų, suprato, kad nuo viso to nepabėgs, tad visada įsirėžęs sutikdavo visokio gėrio bangą. Jei matėt antrą “Žiedų valdovo” dalį, tikriausiai pamenat kaip smarkiai buvo įsirėžę entai prieš vandens srovę, kai išgriovė užtvanką bepuolant Izingardą. Va panašiai ir gnomas būna kasmet įsirėžęs. O šiemet dar daugiau – gi jubiliejus!

Po to piktas gnomas ėjo į paštą. Reikėjo dėžutę nupirkt. Pakeliui apipuolė jį parazitai, bet gnomas tokius parazitus mėgsta. Ir visai džiaugiasi, jei kokie apninka jį. Bet nuėjus į paštą, piktas gnomas prisipirko dėžių, popieriaus, plėvelės su tais smagiais oro burbuliukais ir dar bala žino ko. O tada prisiminė, kad pamiršo namie kuprinę. Ot žioplys! Akivaizdžiai matosi, kad sensta. Jis tiesiog nekenčia pamiršti namie kuprinę ir po to viską nešti namo. Krūvą visko. Gerai, kad bent parazitai apnikę buvo.

O ar jūs kada nors matėt, kaip piktas gnomas Arvydas siunta, kai pamato, kad arbatos maišeliai neturi virvutės? Tada jis tiesiog siunta, šokinėja, trypia ir niekam vėl nebeduoda keksiukų. Taip smarkiai jis nekenčia arbatos maišelių be virvučių. Tačiau už tai jis dar labiau nekenčia arbatos šaukštelių, kurie neturi anei plastikinio, anei medinio kotelio. Kaip jis nekenčia, kai pamiršęs palieka tokį šaukštelį karštoj arbatoj! Tada jis jau nieko niekam nebeduoda. Ir dar labiau šokinėja. Iki pat stalo viršaus. Kad jūs pamatytumėt!

Dar jis nekenčia to, kad jau penktą kartą pirkdamas ausines pasitikėjo visais “Senukų” darbuotojų informacinio lygio konsultantais ir vėl negali mėgautis pakankamai garsia muzika. A! Arvydas visada norėjo gerų ausinių, kurių negalėtų net ant ausų išlaikyt, kai pasigarsintų mėgstamą muziką. Tokios jos garsios turėtų būti! Nekenčia jis dabartinių ausinių! Gaila, kad parazitai tylūs. Nekompensuoja ausinių garsumo trūkumo.

Matot, koks neigiamas šiandien tas piktas gnomas Arvydas! Sensta! Nupirkit kas nors jam gerą avienos kebabą ir labai garsias ausines jubiliejaus proga, nes iki Kalėdų dar toli.

Posted in | 8 Responses

Nedarykime iš Anglijos dar vienos Lietuvos

By Piktas gnomas Arvydas on 09/03/2010

Rašydamas tokį pavadinimą, omeny turėjau iš Lietuvos užsienin laimės ieškoti pabėgusius tautiečius, kurie sugeba prasimušti iki menedžerių ar dar kokių bent kažkiek didesnių žmonių. Jeigu kam nors teko dirbti su tokiais menedžeriais, tikriausiai jau žinot, kad lietuvis ir užsieny yra tik surūgęs lietuvis. Ačiū Dievui, kad bent jau ne visiškai visi.

Žinot kaip atskirti lietuvį nuo kokio nors švedo, kurie ir pagal odos spalvą, ir pagal veido bruožus būtų lyg ir vienodi. O tai daug paprasčiau nei galvojam. Mat lietuvis dauguma atveju net užsienį tą laimę suradęs ir pinigais aptekęs bus surauktu snukiu. Gi anei suomis, anei estas niekada taip nesusirauks net dvi citrinas burnon susikišęs.

Ir čia dar būtų lyg ir nieko, nes britai jau senokai įpratę savo gatvėse matyti surauktukus. Taip taip, būtent tokiu pavadinimu jie vadina lietuvius. Visi jau apsiprato su mumis, tačiau viskas tik neseniai pasikeitė – kai mūsų tautos žemėse nebeatsiranda darbo ne tik treningus mėgstantiems statybininkams, bet ir protingesniems. Tiems, kurie dvyliką metų universitetuose mokėsi, nagrinėjo visokius skaičius, formules ir dar visokius kitokius trisdešimties metų senumo, tačiau valstybės manymu, vis dar tinkančius vadovėlius. Suvažiavo Londonan ir šitie gi. Nenagrinėsim, kodėl jie tai padarė. Piktas gnomas pasakys tik tiek, kad negerai su tokiais čia. Atvažiuoja, įsidarbina viršininkais ir bando skleisti visur aplink lietuviškus dalykus – alų, cepelinus ir surauktus snukius.

Kas jau dirbo užsieny, žino tikriausiai, kad dažnas valdžios lietuvis bet kokia kaina bandys parodyti užsieniečiams, kad gi mums – lietuviams – visų šalių žmonės yra lygūs. Būtent dėl to pirmiausiai pagaliu visada per kuprą gaus kitas lietuvis. O po to ir visi kiti. Tikriausiai ten tuose sovietiniuose universitetų švietimo reikmenyse yra dėstoma, kad vadovauti galima tik duodant per kuprą pagaliu ar bet kokiu kitokiu sunkiu daiktu. Ir keisčiausiai tai, kad nuo Marijos žemės kilę viršininkai mielai naudoja tai praktikoje.

Po perkūnais, man jau Lietuvoje užteko tų surauktasnukių vadybininkų, kurie vadovavimu laikydavo bet kurio pavaldinio iškoliojimą, atsiradus bent menkiausiai progai. O dabar tie patys suvažiavo ir Anglijon. Tikriausiai ruošiasi čia Lietuvą padaryt. Nenuostabu, kad netgi lenko vadovaujama darbuotojų grupė padarys darbą geriau. Ne dėl to, kad jie geresni darbuotojai. Ne, jokiais būdais. Britai sako, kad lietuviai bene darbščiausi iš imigrantų. Ne, lenkų komanda padarys viską geriau, nes jie bus įvertinti. Teigiamai. Kai toje pačioje situacijoje su lietuvių kilmės vadovu didžiausias pasiekimas bus tas, kad darbuotojai nebus išvadinti avinais.

Mes šitoj šaly esam svečiai, o ne šeimininkai. Jeigu aš ateisiu pas kažką į svečius ir imsiu daryti taip, kaip man viską daryti patinka? Nusimausiu triusikus ir imsiu vaikščiot po kambarį bezdėdamas? Man taip patinka. Arba nešiosiu tas pačias smirdinčias kojines savaitę vien tik dėl to, kad man taip patinka? Krapštysiu nosį ir turinį tepsiu ant staltiesės, o grįžęs iš tuoleto, likučius į užuolaidas nutrinsiu? Čia kažkas panašaus.

Gal ir labai asmeniškas ir toks visiškai iš savo daržo parašytas įrašas, koks niekada neturėtų pasirodyt mano tinklaraštį, bet kartais taip nesmagu matyt tokius didžiulius skirtumus tarp tautų, kai tas skirtumas yra akivaizdžiai ne mūsų naudai… Nedarykim iš Anglijos dar vienos Lietuvos. Nedarykim taip, kad pabėgus iš Lietuvos, padarysim tą patį šūdą čia ir vėl teks bėgti. Ir prieš pakeldami pagalį, padarykim kaip užsieniečiai mėgsta daryti – daugiau šypsokimės. Net jei nėra priežasties tam.

Posted in , | 8 Responses

Lembrança do Senhor do Bonfim da Bahia

By Piktas gnomas Arvydas on 07/03/2010

Lembrança do Senhor do Bonfim da Bahia

Yra didžiulė tikimybė sulaukti asmeninio stebuklo, jei tokia juostelė, kurią matot nuotraukoje, buvo užrišta tau ant rankos ir natūraliai nudilo ir nutrūko. Tačiau tai turi atsitikti tik natūraliai. Tie spalvoti dalykėliai yra stebuklų juostelės, kurios kilo iš Salvadoro miesto Brazilijoje. Ant jų yra parašyta “Lembrança do Senhor do Bonfim da Bahia” – laisvai verčiant tai būtų kažkas panašaus į “Bahia Dievo atminimas”. Ar bent jau kažkas panašaus. Patys brazilai nesugeba tiksliai išversti ir ima ginčytis tarpusavy paklausti, ką tai reiškia.

Tokią juostelę ant kairiojo riešo turiu jau savaitę. Man jį užrišo nerealiai miela draugė iš Brazilijos. Bebaigiant darbą atėjo ji pas mane ir pasakė, “Arvydai, esi labai geras mano draugas, noriu, kad tau sektųsi gyvenime”. Tada išsitraukė tą stebuklų juostelę ir paprašė ištiest ranką. Apvijo ją du kart ir pasakė, “dabar aš rišiu tris mazgus, rišant vieną mazgą turi sugalvoti vieną norą, ar pasirengęs?” ir pradėjo rišti pirmą. Sugalvojau norą. Po to sugalvojau dar du. Taigi, dabar turiu ant rankos žalią stebuklų juostelę (skamba labai kvailai, tačiau nežinau kaip kitaip išversti į lietuvių kalbą) ir jei ji man nutrūks natūraliai, norai ims pildytis. Būtent tie, kuriuos sugalvojo.

Juostelės negalima nusirišti, jos negalima “netyčia” nutraukti, lygiai taip pat jokie ten stebuklai nesipildo, jei juostelę kas nors kitas nutraukia sąmoningai. Ji tiesiog turi nuo rankos dingti visiškai natūraliai. Kalbėjau su brazilais, klausiau kiek laiko tai trunka. Sakė, nuo pusmečio iki metų. Lygiai taip pat ta juostelė turi būti padovanota pačiam dovanotojui norint, o ne nusipirkta turguj ir užrišta tiesiog sau. Galima ją nupirkti ir padovanoti kažkam kitam, tačiau jokiais būdais ne sau. Savosios juostelės reikia sulaukti.

Čia panašiai kaip klausimas, kurio kartais sulaukiu. Man sako, “Arvydai, kodėl tu neieškai panos, netikiu, kad nereikia?” O aš jiems ir nemeluoju. Sakau, “taip, po velnių, panos man reikia, bet aš tikiu, kad jos nereikia ieškoti prie kiekvieno baro staliuko klausiant ar ji laisva; aš tikiu, kad ateis būtent tas laikas ir būtent ta vieta, kai ta pana atsiras natūraliai, neieškant, nelaukiant.” Taip, ateis laikas ir sulauksiu. Lygiai taip pat ir su juostele. Jos reikia sulaukti. Ir, aišku, turėti draugų iš Brazilijos. (Sukikenau parašęs paskutinį sakinį, kažkaip pirmą kartą pagavau save apsidžiaugiantį, kad tokių draugų pas mane yra.)

Jei kas nors dabar paklaustų manęs, “Gnomai, ar tu tikrai tiki, kad juostelei nutrūkus, norai ims pildytis?”, atsakyčiau, “aš tikiu ir netikiu daugeliu dalykų, tačiau smagu tą juostelę buvo gaut”. Ir tai būtų tiesa – man ta žalia juostelė reiškia ne norus, o tai, kad esu kažkieno laikomas geru draugu. Įvertinau ne pačią juostelę ar kažkokią mistinę jos galią, o būtent tuos žodžius, kuriais buvo palydėtas užrišimas. “Esi labai geras mano draugas.” O visa kita nesvarbu.

Posted in | 2 Responses

Debesys

By Piktas gnomas Arvydas on 01/03/2010

Nors ir smarkiai lyja, Eva stovi autobusų stotelėje be pastogės. Dabar jai visai nesvarbu, kad kiaurai merkia sunkūs lietaus lašai. Šią akimirką Eva paskendusi mintyse apie tai, kaip netrukus iš už netoliese esančios eilinės “ypač pigių naujausios siuntos” dėvėtų rūbų parduotuvės kampo pasirodys Igoris ir jiedu važiuos žiūrėti filmo. To naujo apie mėlynus išstypusius žmones su karviškai didžiulėmis geltonomis akimis. Gal tai ir ne visai toks filmas į kokį ji norėtų eiti per pirmą rimtą jų pasimatymą, tačiau Igoris labai norėjo jį pažiūrėti. Jiedu visai neseniai susipažino klube ir, apsikeitę numeriais, iki šiol bendravo beveik vien žinutėmis. Vos du sykius buvo nuėję kažkur. Tačiau dabar Eva jaučiasi įsimylėjusi ir žada pasakyti vaikinui tai šiandien.

Lietus permerkė kiaurai jos ploną vasarinę suknelę. “Reikėjo pasiimti skėtį”, pagalvoja Eva. Permirkęs gėlėtas rūbas prilimpa prie kūno, apgaubia kiekvieną jos kūno išlinkimą. Pro permatoma tapusią suknelę matosi šio vakaro pasirodymui parinkti dailūs apatiniai. “Man patinka kaip atrodo mano plaukai po to, kai išlipu iš dušo – dabar jie turėtų atrodyti panašiai”, tyliai sau pasidžiaugia Eva. O tas šaltas lietus vis nesiliauja ir ji ima šiek tiek gailėtis nusprendusi ateiti šiek tiek anksčiau nei sutarta.

Eva žvilgteli aukštyn į juodą dangų, kuris vis pila šaltus ir sunkius lašus tiesiai ant jos. “Keisti tie debesys”, pagalvoja ji. “Jie lygiai tokie pat vieniši kaip ir mes – žmonės”, vėl susimąsto. Bando stebėti kaip tie didžiuliai lietaus lašai krinta ant asfalto ir subyra į mažyčius lašelius. Stebi kaip lietaus lašai krinta ant šaligatvio plytelių, o nuo jų – ant jos basučių. Eva žvilgteli į buvusio vaikino dovanotą laikrodį – Igoris vėluoja jau beveik dešimt minučių. “Tikriausiai sugrįžo pasiimti skėčio”, nusprendžia Eva.

Tuo pat metu vos už kelių šimtų metrų trečiame daugiabučio aukšte Igoris dulkina vakar klube suviliotą paną. Jis mėgsta panas dulkinti šuniuku. Paklupdo ant lovos krašto  ir liepa išsiskėsi, mat jis nemėgsta, kai  mergiočių kojos tokioj pozoj būna suglaustos. Būtent taip sulankstyta yra ir dabar tvarkoma pana. “Nebloga šita, reiktų dar kada susitikti”, pagalvoja vaikinas. Igoris nenaudoja prezervatyvo. Jis žino kaip viskas bus – kai jis bus netoli finišo, dešine ranka griebs jos kairį petį,  nutemps nuo lovos ant kilimo, kur ją vėl paklupdys, o tada ji jau pribaigs burna. Visada taip buvo ir Igoris visai negalvoja apie tai, kad jo dulkinama pana nespės net priartėti prie to jausmo, kurį jis jaus. “Ją čia atsivedžiau dėl to, kad tenkintų mane, kai norės, kad aš ją tenkinčiau, mane parsives namo”, abejonės akimirkomis mąsto Igoris.

Eva žvilgteli dar kartą į laikrodį – jau dvidešimt minučių. “Tikiuosi, jam viskas gerai”, ima jaudintis ji ir išsitraukia mobilų telefoną, “nenorėčiau, kad jam kas nutiktų, pasauly ir taip trūksta gerų žmonių”.

Igorio mobilusis supypsi. Dabar jis nuogas guli lovoj ir rūko cigaretę. Jam patinka parūkyti kaskart po savo reikalų baigimo. “Šitos liežuvis išmano, ką daro, gal reiktų dar kartą ją čia atsivesti”, pagalvoja. Igoris pasiima mobilų telefoną, paskaito gautą žinutę, kurioje Eva klausia ar jam nieko nenutiko, ar jam viskas gerai. “O taip, man viskas gerai, netgi labai gerai”, mintyse atsako. Atrašyti nesiruošia, vis tiek Eva jam nelabai patinka. “Ji turi dailius papus bei gražų užpakalį”, kartą jis pasakojo savo draugui, “bet jau du kartus nuėjau su ja kažkur, o ji tokia kaip iš bibliotekos – kalba man apie knygas, eilėraščius kažkokius, klausia apie politiką kažko”. Ne, Igoris nepamiršo, kad tarėsi eiti su Eva į kiną, tačiau jis jau matė tą filmą su kita pana, kuri labiau mėgsta dalintis savo turtu. Be to, Igoriui ne itin patinka kalbos apie politiką ir rašytojus.

Tatjana grįžta iš dušo, mato, kad Igoris padeda mobilų į šoną. “Viskas gerai?”, klausia ji. “Ai… Brolis…”, tepasako jis. Tatjanai ir nereikia kitokio atsakymo, ji lipa lovon ir prisiglaudžia prie Igorio. “Jis toks mielas”, pagalvoja, “niekas nėra manęs taip vertinęs kaip jis”.

Šlaput šlaputėlė Eva stovi stotelėje ir žiūri į debesis, kurie jai atrodo tokie pat vieniši kaip žmonės. Ji stovi lietuje ir laukia. Į stotelę ateina treningais pasipuošęs paauglys ir ima atvirai spoksoti Evai į papus. “Kažin, kodėl panos krūtinė yra vadinama papais?”, ima galvoti. O sunkus lietaus lašai vis labiau plauna gatvės grindinį. Evai darosi šalta. “Dar penkias minutes”, pažada sau nors žino, kad stovės gerokai ilgiau ir lauks jo. “Kad bent kažką parašytų, kad bent atsiprašytų, jei nežada ateiti ar tiesiog pamiršo, juk nieko tokio”, sako ji sau tyliai, “o dabar nežinau, ko laukiu, nežinau ar sulauksiu”.

Prie lango sėdi močiutė ir stebi lietų. Jai šilta viduj, nereikia kažkur eiti, tačiau ji neturi daugiau ką veikti. Ji mielai pasikeistų vietomis su ta jauna panele gėlėta suknele, kuri jau beveik valandą stovi autobusų stotelėje. Močiutė jau pastebėjo, kad ta permirkusi panelė nelipa į jokius autobusus, vadinasi, kažko laukia. “Tikriausiai vėluoja šiek tiek”, pagalvoja močiutė ir prisimena jaunystę, kai irgi laukdavo. Tačiau senelis nevėluodavo. Dabar nei ji, nei jos jau niekas nebelaukia. Senolė pakelia akis į viršų ir pagalvoja, “o tie debesys – visai kaip žmonės – tokie vieniši”.

Perskaitėte Иванушки International dainą “Тучи”.

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Posted in | 6 Responses

Apie Lietuvos vėliavos spalvas

By Piktas gnomas Arvydas on 24/02/2010

Lithuania_flag_by_lunituke

Lithuanian flag by Lunituke

Pamenu, tėvukas visada per tam tikras šventes iškeldavo vėliavą prie namo kampo įtaisytame gerai parūdijusiame laikiklyje. Jeigu sąžiningai pasakyti, man niekada pernelyg nerūpėjo tos vėliavos prasmė, o vaikystėje man tiesiog patiko žiūrėti kaip ji ten pritaisyta plevėsuodavo vėjyje. Būdavo tikrai gražus vaizdas ir tomis dienomis (jei tos dienos buvo vėjuotos) visada stypsodavau prie lango ant taburetės. Ne atsisėdęs, ne atsistojęs, o atsiklaupęs ant kelių ir alkūnėmis atsirėmęs į palangę.

Dar pamenu ir dainas. Nesistengiau įžvelgti tada aš tose dainose jokios prasmės, kurią jau imu matyti. Man jos tiesiog derėjo su ta lauke plevėsuojančia vėliava. Tais laikais, jei jau ateidavo diena, kada reikėjo iškelti vėliavą, televizoriuje visokie chorai ir šiaip storos tetos iš širdies traukdavo dainas apie tai, kaip gera gyventi Lietuvoje. Pameni tuos laikus?

Geltona spalva – tai saulė,
Žalia – tai laukų spalva,
Raudona spalva – tai kraujas,
Kartu jos – tai Lietuva.

Ar pameni šitą dainą? Ji dažnai skambėdavo televizoriaus ekrane. Pas mane tėvai niekada nebuvo dainingi, tačiau tikiu, kad kitose šeimose ir patys dainuodavo kartu su tomis tetomis iš eterio. O ar pastebėjai, kad dabar tomis pačiomis dienomis jau nebepasirodo ekrane nei chorai, nei storos tetos. Tomis dienomis netgi vėliavų kasmet vis mažiau matosi pakabintų ir plevėsuojančių Lietuvos kaimuose, miesteliuose ir tankiai apgyvendintuose miestuose. Ir čia nemanau, kad kalta krizė. Negalima, manau, teigti, kad kažkas neiškelia vėliavos vien tik dėl to, kad neišgali jos nusipirkti. Dauguma jas turi. Kaimuose kai kurie pliktelėję diedukai su nuvargusiomis močiutėmis netgi ne po vieną vėliavą turi nusipirkę iš tų laikų, kai dar mylėjo tą žemės gabalą ir išdidžiai jį vadino Tėvyne, kūrė eilėraščius, dainas, džiaugėsi ir brangino kiekvieną beržą prie kūdros.

Tačiau viskas smarkiai keičiasi. Visi puikiai žinom, kad auga karta, kuri nebeišsaugojo tokios meilės savo širdyse. Taip sakydamas galiu rodyti pirštu į save – jau ne kartą minėjau, kad niekada nebuvau patriotas. Taigi, viskas keičiasi. Keičiasi žmonės, o su kiekviena karta vis naujos vertybės pakyla, senosios leidžiasi. Nebekeliamos vėliavos, o tas graudžias dainas apie mūsų šalį dar laiko savy bene tik mūsų senoliai.

Su visais tais pasikeitimais, kurie tampa lyg ir mūsų dienų norma, reiktų pakeisti ir vėliavos spalvų reikšmes. Kalbu būtent apie tą dainą, kurią citavau viršuj. Ji yra atgyvenusi lygiai taip pat kaip ir talonai už maistą, nemokamas vanduo ar Helovynu verčiama Visų Šventųjų diena.

“Geltona spalva – tai saulė”, dainuodavo senoliai. Dabar gi geltona spalva labiau primena auksą, pinigėlius ar apleistuose pastatuose chuliganų vagiamą varį. Kitu atveju galima dar įsivaizduoti už Europos Sąjungos pinigus ūkininkų laukuose pasėtą bei sužydėjusį rapsą. Tas gi irgi bus Europon išvežtas ir į aliejų paverstas. Tas gi irgi geltonas. O ta senąja saule lietuviai jau nebesidžiaugia, o mums tik pinigai, Europos indėlis į mūsų gerovę terūpi. Tai ir nereikia, galvoju, nesąmonių dainuoti, reikia senas dainas dabartinei Lietuvai pritaikyti. O gal gi nuolat pakeisti. Kaip tą Lietuvos logotipą keičia.

“Žalia – tai laukų spalva”, atsiliepia storos balsingos tetulės į mūsų senolių viltingą balsą. Dabar jau mūsų laukai nebe žali. Juoduoja nedirbami arimai, pilkuoja žemė mūsų akyse. Na, arba geltonuoja nuo rapsų ar kitų už svetimus pinigus žemėn numestų pasėlių. Dabar žalia spalva – tai doleriai ir policija. Visokiuose užsieniuose berniukai dirba po tris pamainas, kad uždirbtų kuo daugiau žalių dolerių, nusipirktų Tėvynėje greitą ir gražią mašiną, o likusius žalius atiduotų Lietuvos pakelėse stovintiems žaliems.

“Raudona spalva – tai kraujas”, antrinam mes ir senoliams, ir storoms tetulėms ir ekrano. Tai bene vienintelė vėliavos spalvos reikšmė, kuri aktuali ir dabar. Kaip anksčiau mūsų visų protėviai spragilais kūlė kryžiuočius dar po to ir koja paspirdami, taip ir dabar mūsų jaunas lietuvis, šakes pasiėmęs ar kokį lenciūgą nuo šuns būdos nutraukęs, eina svieto lyginti – į kaimo šokius iš kito kaimo atvažiavusį jauną lietuvį į jo vietą pastatyti. Nepasikeitė šitas reikalas nuo senų senovės – visi gynė ir gina savo žemes. Vieni dėl garbės, kiti dėl pinigų, treti gi iš kokio tai dyko buvimo. Dėl to šita eilutė dainoje niekada nesikeis.

Norėtųsi, kad ir mano vaikai kada nors rymotų prie lango ir gėrėtųsi plevėsuojančia vėliava. Ir kad radijuje, televizoriuje ar nešiojamame grotuve skambėtų daina, primenanti mums šalį, iš kurios esam kilę, kurios kalba kalbam ar kurią jau užmiršom.

Geltona spalva – tai pinigai ir auksas,
Žalia – valdžios, policijos spalva,
Raudona spalva – tautiečių kraujas,
O visos jos kartu – dabartinė Lietuva.

Posted in | 6 Responses

Kaip atsikratyti Windows Live Writer

By Piktas gnomas Arvydas on 22/02/2010

Notes on Wood by christgr

Nesakau, kad nemėgstu Windows Live Writer. Galgi net priešingai – man tikrai patinka tas įrankis. Tačiau kaip ten bebūtų, kartais nutinka tokių situacijų, kad reikia kažką pašalinti ir tą akimirką visai negalvojam, kad tas kažkas yra mielas. Ar net pats mieliausias.

Taip dar šiandien atsitiko su Windows Live Writer, kurį reikėjo išinstaliuoti lauk. Jei pastebėjot, paminėjau, kad reikia. Nesakiau, kad to norėjau. Tačiau, kaip pasirodė, ne taip jau ir paprasta tai padaryti. Šita gi programa neturi jokio aiškiai padėto išinstaliavimo vedlio ar kažko panašaus. Lygiai tai pat jos nėra ir “Add/Remove programs” sąraše. Negerai, pagalvojau. Dievaži, tikrai taip pagalvojau.

Tačiau tada radau kitokį sprendimą. Reikia susirasti failą wlarp.exe, kuris būna padėtas štai čia:

C:\Program Files\Windows Live\installer\

Ir taip lengva širdim paleidžiam tą failą. Prieš akis pasirodo toks standartinis išinstaliavimo vedlys, kuris ir padeda mums atsikratyti keleto kartais iškart su nauju kompiuteriu įdiegtų programų.

Posted in | 1 Response

Smagumai #2

By Piktas gnomas Arvydas on 21/02/2010

Kol tvarkau įrankį būsimiems įrašams, keli žmonės vis spiria man kupron ir primena, kad žadėjau greitu metu parašyti ką nors. Jei šis sakinys ir reiškia tą “ką nors”, viskas super – juk parašiau. Ne visada yra noro rašyti apie tai, kas nutiko per paskutinį pusvalandį sėdint prie kompiuterio ir nieko kito neveikiant. Ir kaip visada sakiau, taip ir dabar pasakysiu sumeluodamas tikriausiai – greitu metu ką nors parašysiu. Būtinai parašysiu.

Posted in | 4 Responses

Kaip sutalpinti didesnius nei leidžiama

By Piktas gnomas Arvydas on 13/02/2010

the weakest link by darwin bell

Kartais mūsų yra prašoma taip: “Arvydai, duok man porno filmą, duok man tą naują filmą, kur kažkokie mėlyni žmogeliukais ant drakonų skraido, duok man tą žaidimą”. Kad ir koks Arvydas tebūtų piktas, nesako, kad neduos. Paprastai jis paprašo duoti USB raktą ar nešiojamą kietą diską. Ir duoda.

Kartais piktas Arvydas gnomas prašo taip: “Mielas drauge, duok man porno filmą, ar tą seną parazitės režisuotą dramą, kurios gale visi pagrindiniai veikėjai numiršta ramunių pilname lauke, uždusę nuo jų skleidžiamų žiedadulkių, duok man tą žaidimą”. Paprastai ir tie mieli draugai nebūna tokie pikti, kad pasakytų “neduosiu”. Dažniausiai lygiai taip pat paprašo duoti USB raktą. Ir duoda.

Bet čia tik dabar. Prieš tai viskas buvo kitaip. Anksčiau jie manęs klausdavo, “o ar daug užima tas filmas ar žaidimas? Nes pas mane telpa tik 4 GB dydžio failas nors mano USB raktas yra 16 GB talpos”. Aš labai stebėdavausi. Paimdavau tą raktą, kopijuodavau žaidimą ar dar ką, o man Windows ir sako, “The file “Big.Wet.Boobs.XXX.HDRip.2011.mkv” is too large for the destination file system”. Galvojau, kad čia dėl pačio failo turinio, tai bandžiau tokius kaip “Small.Tits.Rock.DVDR.XXX.2012.iso”. Irgi netiko.

Po to paaiškėjo, kad čia viskas dėl tų visokių failų sistemų. Ar žinot kas tai? Aš irgi nelabai tiksliai žinau. Suprantu tik tiek, kad FAT32 yra senesnė failų sistema, kuri riboja maksimalų vieno failo dydį iki 4GB, o NTFS yra naujesnė ir kol kas su ja jokių apribojimų nepajutau. Wikipedija rašo, kad limitas yra 1 bilijonas gigabaitų. Vienam failui. Taigi, NTFS yra geresnė sistema, tačiau iš parduotuvės pirkti nešiojamieji kieti diskai ar USB raktai (nežinau kaip yra su normaliais kietais diskais ar kitais įrenginiais, kurių pirkti neteko) parvažiuoja su FAT32 failų sistema.

Sužinoti kokią sistemą naudoja jūsų įrenginys galima jį prijungus ir, atsidarius My Computer, ant norimo įrenginio paspaudus dešinį pelės mygtuką ir pasirinkus Properties. Taip ir bus parašyta. File System: FAT32.

Aišku, mūsų tai netenkina, nes savo draugams negalėsime duoti nieko, kas užima daugiau nei 4GB, o tai jau negerai. Arba gerai, nes tai gali būti pakankamai gera priežastis tiems, kurie nelinkę dalintis savo iš interneto pavogtu turtu su kitais žmonėmis. Tačiau tarkime dabar, kad mes esam visai ne tokie. Mes būsim Robinais Hudais šį kartą.

Failų sistemą pakeisti visai paprasta. Vėl ant prijungto įrenginio spaudžiame dešinį pelės mygtuką ir pasirenkame užrašą “Format…” Tada įsitikiname, kad ties išsiskleidžiančiu File System meniu yra pasirinktas NTFS variantas ir paprasčiausiai spaudžiame mygtuką Start, po ko Windows tave įspės, kad tai padaręs prarasi visus failus, kurie yra įrenginyje, tad prieš tai būtų gerai juos nusikopijuoti į patį kompiuterį, jei turit ten kažką svarbaus. Visą tai padarius teliks laukti, ši procedūra šiek tiek užtrunka.

Dabar tikriausiai jau tikite, kad tai padaryti yra lengva. Šią akimirką belaukiant, kol Windows atliks darbą, galime jau ploti rankutėmis ir džiaugtis, nes jau žinome, ko prašysime rytoj iš savo draugo.

P.S. Kaip vienas komentatorius pasakė, po šitos operacijos nebelabai bus galima tų USB raktų ar išorinių kietų diskų prijungti prie PS3, buitinių DVD grotuvų ar kitų negerų prietaisų, kuriu pats aš nenaudoju.

Posted in | 3 Responses

Kaip mane į vyrus norėjo imti

By Piktas gnomas Arvydas on 04/02/2010

O buvo štai kaip. Kaip visada po darbo važiavau namo. Jei nesu pavargęs, skaitau knygą. Šį kartą irgi skaičiau. Taigi, važiuoju aš autobusu ir sau ramiai skaitau knygą. Kelias nuo metro stoties iki namų nėra labai tolimas – maždaug penkiolika minučių. Autobusas toks gana tuščias, visgi jau po vidurnakčio, laisvų sėdimų vietų turėtų būt daug, tačiau mano nuostabai prie manęs atsisėdo labai daili pana. Na žinot, čia iš tų, kurioms sakoma, kad “tu esi gražiausia mano matyta pana pasauly”. Aišku, kaip visada tai skiedalai, tačiau tokioms tai sakoma. Ir ne daug nuo tiesos nukrypstama.

Sako ji man, “ką skaitai?” Klausimas buvo netikėtas, tikriausiai tokiais atvejais labiau tikiuosi klausimo iš kur aš atvykęs, kaip dažniausiai būna. Bet šį kartą iškart lietuviškai paklausė. Pagalvojau, gal pažįsta, tačiau to nepasiteiravau. Pasakiau, kad skaitau to garsaus brazilų rašytojo naujausią knygą. Ji tik palinksėjo galva. Dabar kai pagalvoju, tikriausiai nelabai ką jai sako frazė “garsus brazilų rašytojas”. Gal reikėjo paminėt vardą? Kitą kartą, kai vėl ją susitiksiu, būtinai paminėsiu.

Apie ką visą kelią kalbėjomės, nelabai pamenu. Žinau tiek, kad ji pasiūlė susitikt greitu laiku, užrašė man savo telefono numerį ir vardą, o lapuką įkišo į vidinė striukės kišenę. Vardą pasakė labai jau įmantrų. Kaip mūsų “one” soliariuminės barbės užsirašo Salamandra ar Serbentautė. Žodžiu, naujoviškas vardas drąsiai panai.

Tada iš kuprinės išsitraukiau marmeladinių saldainių. Dabar nelabai suvokiu iš kur pas mane jie atsirado, nes paprastai ne tik nesinešioju aš tokių savo kuprinėj, bet ir išvis nevalgau. Tačiau, pripažinkim, kad tai – ganėtinai malonus ir laiku nutikęs sutapimas. Suvalgėm mes tuos saldainius labai greit. Aš cepelinų taip greit nevalgau kaip ta gražuolė saldainius kapojo. Dabar natūraliai kyla klausimas – gal ji niekada saldainių nėra valgius? Tačiau sulig kiekvienu saldainiu ji vis gražėjo. Visi žino, kad man patinka panos, kurių žodyne nėra žodžio “dieta”, bet čia buvo kažkas kitaip.

Ir taip staiga pašoko ji dangun. Riktelėjo, kad jos stotelė, paprašė paskambinti ir dingo iš akių lygiai taip pat staigiai kaip atsirado. Tada pastebėjau, kad ir saldainiai dingo. Supykau tada. Bet paskambinau iškart ir ji pažadėjo nupirkt daugiau saldainių ir atsiųst man paštu, jei pasakysiu adresą. Tačiau to adreso neprisiminiau, tad… tikriausiai liksiu be saldainių arba ji nupirks kitą kartą.

Būtent tai aš susapnavau aną naktį.

Posted in | 10 Responses

Kuo skiriasi spalvos?

By Piktas gnomas Arvydas on 02/02/2010

Beeidamas gatve mažas piktas gnomas Arvydas pamatė autobusų stotelėje dvi tarpusavy besišnekučiuojančias panas. Abi buvo skirtingos. Tada jis pagalvojo:

  1. Jokia baltoji niekada neturės tokio smagaus užpakalio, kokį gali turėti tik juodoji.
  2. Jokia juodoji niekada neturės tokios gražios krūtinės, kokią gali turėti tik baltoji.
  3. Jokia baltoji autobuso gale nerėks taip garsiai kaip juodoji.
  4. Jokia juodoji autobuso gale nerėks taip garsiai kaip pasigėrus baltoji.
  5. Jokia baltoji per savaitę nesunaudos tiek priemonių plaukams, kiek sunaudoja juodoji per vieną dieną.
  6. Jokia juodoji per savaitę nesunaudos tiek kosmetikos veidui, kiek sunaudoja baltoji per vieną dieną.

Posted in | 11 Responses

Kitas puslapis »

Nuomonės

Kokios sultys jums skaniausios?

Žiūrėti ką kiti pasakė

Loading ... Loading ...

Čiulbesiai